Etninės kultūros globos tarybos vyr. specialistė Mažosios Lietuvos regionui Regina Jokubaitytė pristatė naują Mažosios Lietuvos tarybos narę Astą Strumilienę. A. Strumilienė yra Klaipėdos miesto Eduardo Balsio menų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, ją į Mažosios Lietuvos tarybą delegavo lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ vietoj Editos Barauskienės.
Posėdyje daug dėmesio skirta Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui aptarti. V. Griškevičienė pristatė Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą, atkreipė dėmesį į tai, kad etninei kultūrai šio įstatymo projekte skirta labai mažai dėmesio, ir plačiau šiuo klausimu prašė pasisakyti EKGT pirmininkę Dalią Urbanavičienę.
D. Urbanavičienė informavo, kad dėl Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto EKGT yra pateikusi ne vieną raštą. EKGT siūlymai, kurių pagrindinis – atkreipti daugiau dėmesio į etninę kultūrą kaip į visos tautinės kultūros pamatą, yra pateikti ir Seimo Kultūros komitetui. Į EKGT siūlymus Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte praktiškai neatsižvelgta. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, etninės kultūros globą užtenka pavesti Lietuvos kultūros tarybai ir Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui.
V. Griškevičienė pastebėjo, kad Lietuvos kultūros taryba pagrindinį dėmesį skiria profesionaliam menui, o Lietuvos nacionalinis kultūros centras nepajėgus atsakyti už visą šalies etninę kultūrą. Etninės kultūros globai valstybė turi skirti daugiau dėmesio.
Posėdyje nutarta esant poreikiui Mažosios Lietuvos tarybos vardu kreiptis į Etninės kultūros globos tarybą, palaikant jos iniciatyvas dėl etninės kultūros įteisinimo naujame Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte.
Kitas klausimas, kuriam posėdyje skirta daug dėmesio – Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nutarimas dėl etninės kultūros globos reglamentavimo Vietos savivaldos įstatyme tobulinimo. V. Griškevičienė informavo, kad Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas pritarė EKGT siūlymui keisti etninės kultūros reglamentavimą Vietos savivaldybos įstatyme etninės kultūros globą nustatant ne kaip savivaldybės, o kaip valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją.
Paaiškindama šio nutarimo svarbą, V. Griškevičienė dar kartą atkreipė dėmesį, kad etninė kultūra yra tautos išlikimo pagrindas. Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje tegiama, kad „Etninė kultūra – visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje įvardinta, jog „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Tebegalioja ir 1999 m. priimta Estijos, Latvijos, Lietuvos rezoliucija „Dėl etninės kultūros išsaugojimo Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje“. Taigi, V. Griškevičienės pastebėjimu, etninė kultūra yra vertybė, kuria turi rūpintis valstybė.
Ji taip pat priminė, kad UNESCO parengė ir 2003 metais paskelbė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją (Lietuva jai taip pat pritarė), kuri šiandien yra svarbiausias tarptautinis juridinis instrumentas, reglamentuojantis nematerialių kultūros vertybių apsaugą. Tačiau, V. Griškevičienės pastebėjimu, šios konvencijos nuostatos nėra deramai Lietuvoje įvertintos ir realizuojamos. Tai liudija daugybė reiškinių. Nepakankamai panaudojamos galimybės kelti nematerialaus kultūros paveldo prestižą skatinant mokslines, technines ir menines studijas bei imantis atitinkamų teisinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių. Itin aktuali problema išlieka etninės kultūros integravimas į švietimo sistemą, privalomų pamokų ir specialios krypties mokyklų bei ugdymo programų įteisinimas ir realizavimas. Taigi, skaudus klausimas tebėra etninės kultūros specialistų, kurie padėtų puoselėti etninę kultūrą ugdymo įstaigoms, folkloro ansambliams, bendruomenėms, stygius. Su minėta konvencija akivaizdžiai nesiderina Lietuvos praktika siaurinti etninės kultūros specialistų rengimą (etnologijos studijos panaikintos faktiškai visose Lietuvos aukštosiose mokyklose). Nėra sukurta dvigubų specialybių, pvz., pradinių klasių mokytojo folkloristo. Mokslo Taryba etninei kultūrai skiria itin menką finansavimą, tiksliau neskiria jokio, nors deklaruojama, kad etninės kultūros bei identiteto tyrimai yra vieni iš prioritetinių. Nors patvirtinamos tikslinės programos, tačiau jos lieka deklaratyvios, nes nėra padengiamos finansiniais resursais.
V. Griškevičienė pastebėjo ir tai, kad Lietuva nėra ratifikavusi 2015 m. UNESCO patvirtinto dokumento „Etiniai principai saugant nematerialųjį kultūros paveldą“. Jos teigimu, vykstant šiandieniams globalizacijos sukeltiems pokyčiams, etninė kultūra silpnėja, išlaikyti individo ir tautos dvasinį mentalitetą tampa vis sunkiau. V. Griškevičienės teigimu, kad išvengtume formalaus fasadinės kultūros plitimo, etninei kultūrai reikia tikros, subalansuotos politikos ir valstybė turi turėti tam visus instrumentus: įstatymus, finansus ir komunikacijos priemones, kuriuos tikslingai panaudojus būtų galima iš esmės, o ne fragmentiškai spręsti etninės kultūros problemas.
V. Griškevičienės pastebėjimu, pirmiausia etninė kultūra turėtų turėti stabilų, užtikrintą finansavimą, o ne būti finansuojama „konkursinės sėkmės“ principu. Etninės kultūros sklaida, ypač regionuose, turėtų būti skatinama per komunikacijos priemones. Esminius sprendimus dėl radijo, televizijos laidų, anonsų turėtų priimti specialistų komanda, kurioje turėtų būti ir etninės srities ekspertas. Tikslinga sukurti mechanizmą, kuris skatintų deramą, pozityvų etninės kultūros populiarinimą per vietos spaudą, regionines televizijas. Žiniasklaidos atstovams turėtų padėti etninės kultūros specialistai regionuose.
Viena pagrindinių prastos situacijos, kurioje yra atsidūrusi etninė kultūra šiandien, priežasčių, pasak V. Griškevičienės, yra tai, kad rūpintis etnine kultūra yra pavesta tik savivaldybėms. Etninės kultūros globa nėra valstybės deleguota funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. „Savarankiškos funkcijos“ 13 punktas). V. Griškevičienės teigimu, iš esmės išspręstume įsisenėjusias problemas tik tuo atveju, jei ši funkcija būtų arba deleguojama valstybės, arba sutartinė (valstybė ir savivalda susitaria); jeigu būtų vykdomas valstybinis užsakymas ir monitoringas.
D. Urbanavičienė pritarė išsakytiems argumentams. Ji informavo, kad Seimo Kultūros komitetas iki lapkričio 1 d. laukia apibendrintos informacijos, kokia yra savivaldybių nuomonė: ar savivaldybės pritaria siūlymui keisti galiojantį reglamentavimą ir Vietos savivaldos įstatyme etninės kultūros išsaugojimą bei puoselėjimą nustatyti kaip valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją.
Nutarta įpareigoti R. Jokubaitytę iki spalio 25 d. surinkti informaciją, kokia yra regiono savivaldybių pozicija šiuo klausimu.
Aptariant Lietuvos etnografinių regionų herbų ir vėliavų naudojimo tvarkos rengimo klausimą, D. Urbanavičienė informavo, kad Seimo nutarimu EKGT yra įpareigota parengti etnografinių regionų herbų ir vėliavų naudojimo tvarką. Svarstant šį klausimą, EKGT buvo iškeltas siūlymas šiuo metu kuriamame Mažosios Lietuvos herbe rinktis šūkį lietuvių, o ne lotynų kalba. Mažosios Lietuvos heraldikos naudojimas minėtoje Tvarkoje kol kas nebus aprašytas, nes ji dar nėra sukurta. Mažosios Lietuvos heraldikos rengėjai turi apsispręsti, ar bus kuriama regiono herbinė vėliava, kurioje būtų regiono herbas.
V. Griškevičienė pažymėjo, kad EKGT turėtų kreiptis į Lietuvos heraldikos komisiją dėl heraldikos kūrimo reglamento, kuriame būtų numatyta heraldikos kūrimo ir užrašų naudojimo tvarka, parengimo.
D. Urbanavičienė informavo, kad ketvirtadienį (rugsėjo 26 d.) dalyvaus Lietuvos heraldikos komisijos posėdyje, kuriame iškels šį klausimą. Ji paklausė, kokia padėtis yra dabar su Mažosios Lietuvos herbo kūrimu. V. Griškevičienė informavo, kad Lietuvos heraldikos komisijai atmetus Mažosios Lietuvos atstovų pasirinktą herbo simbolį (briedį), regiono savivaldybių įgaliotas Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis kreipėsi į Klaipėdos universiteto rektorių dėl mokslinės studijos apie briedį kaip Mažosios Lietuvos simbolį parengimo. Ši studija yra parengta. Bus prašoma KU rektoriaus pasirašyti šios studijos lydraštyje ir vėl bus kreipiamasi į Heraldikos komisiją, bet tik dėl simbolikos (be vizualizacijos). Jei bus pritarta simbolikai, bus skelbiamas konkursas vizualizacijai.
S. Sodonis atkreipė dėmesį, kad kai kurios mintys parengtoje studijoje yra abejotinos. Reikia, kad Klaipėdos universiteto rektorius prisiimtų atsakomybę ir studiją patvirtintu parašu.
D. Urbanavičienė pasidomėjo, ar dėl šio klausimo buvo klausta gyventojų nuomonės. V. Griškevičienė atsakė, kad dar 2015 m. regiono heraldikos klausimas, simbolio pasirinkimas buvo diskutuotas visose regiono savivaldybėse, regiono etninės kultūros globos taryboje. Dauguma pasisakė už briedžio simbolį. Į Lietuvos heraldikos komisijos posėdžius vyko šio krašto žinovai doc. dr. Silva Pocytė, prof. Vygantas Vareikis, doc. Arūnas Baublys, Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, kraštotyrininkas Saulius Sodonis. Komisijoje nėra konstruktyvaus dialogo, nes joje praktiškai nėra istorikų, etnografų, sprendžia tik dailininkai.
A. Feser sakė, kad nereikia pasiduoti, nes briedžio simbolis tinka visam regionui ir turi istorinę praeitį.
R. Pečiukonytė pritarė ir paminėjo, kad galima būtų naudoti archeologinį briedžio simbolį.
Nutarta įpareigoti Mažosios Lietuvos tarybos narį Žydrūną Vičinską kreiptis į Klaipėdos universiteto rektorių ir prašyti, kad mokslinė studija dėl briedžio simbolio būtų su jo lydimuoju raštu.
Aptariant Vietovardžių metų minėjimo priemonių įgyvendinimo regione klausimą, V. Griškevičienė pastebėjo, kad Mažojoje Lietuvoje vyksta dadug renginių, įgyvendinami projektai, įvairios programos ir veiklos, skirtos šiems metams. Tikslinga turėti informaciją iš savivaldybių ir ją apibendrinti kitame posėdyje.
D. Urbanavičienė sakė, kad Vietovardžių metų koncepcijoje numatyti tikslai – sustabdyti vietovardžių naikinimą, įtraukti vietovardžius į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip nematerialaus kultūros paveldo vertybę, išnykusių kaimų pavadinimus įamžinti kiekvienoje savivaldybėje, grąžinti išnaikintus pavadinimus į registrus.
A. Feser informavo, kad Kuršių nerijos saugomoje teritorijoje istorinių gyvenviečių naikinimo problema yra didelė jau keletą metų. Savivaldybė šiuo klausimu kreipėsi ir į Aplinkos ministeriją, bet nesulaukė jokio rezultato.
R. Pečiukonytė taip pat akcentavo, kad gyventojų dokumentuose įrašyta, kad gyvena ne Juodkrantėje, ne Preiloje, ne Nidoje, o Neringos mieste.
Nutarta: 1. Įtraukti klausimą dėl Kuršių nerijos vietovardžių išsaugojimo į EKGT inicijuojamo renginio – apskritojo stalo-diskusijos vietovardžių išsaugojimo klausimu bei dr. F. Kavoliūtės knygos „Žemė prašo nepamiršti vardų“ pristatymo Lietuvos Respublikos Seime – programą. Įpareigoti R. Jokubaitytę kartu su A. Feser iki spalio 4 d. parengti kreipimąsi dėl Neringos vietovardžių naikinimo problemos. 2. Įpareigoti R. Jokubaitytę iki spalio 15 d. iš regiono savivaldybių surinkti informaciją apie programas ir veiklas, skirtas Vietovardžių metams, bei parengti ir išplatinti šių veiklų apibendrinimo lentelę.
Aptariant klausimą dėl Mažosios Lietuvos regiono tautodailininkų skyriaus kūrimo, V. Griškevičienė priminė, kad Mažosios Lietuvos tarybos narės, tautodailininkės Birutės Servienės prašymu šis klausimas jau buvo svarstomas viename iš praeitų Mažosios Lietuvos tarybos posėdžių. Jame dalyvavo ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, kuris išaiškino Mažosios Lietuvos regiono tautodailininkų skyriaus kūrimo sąlygas, akcentavo, kad toks poreikis turi ateiti iš pačių kūrėjų. V. Griškevičienė pristatė naujai išrinktą Šilutės rajono tautodailininkų skyriaus pirmininkę Rūtą Emigart-Čiuželienę ir paprašė pasidalinti savo įžvalgomis.
R. Emigart-Čiuželienė sakė, kad Šilutės rajono tautodailininkams entuziazmo užtenka. Jie dalyvauja parodose, konkursuose, yra stiprių meistrų, kurie turi meno kūrėjo statusą. Pagrindinė problema – finansai.
V. Griškevičienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra 5 etnografiniai regionai, ir tik 4 turi tautodailininkų skyrius. Mažosios Lietuvos tautodailininkai priklauso Žemaitijos tautodailininkų skyriui. Ji pasiūlė regiono tarybos narei, tautodailininkei Birutei Servienei padėti Rūtai Emigart-Čiuželienei paruošti projektą dėl Mažosios Lietuvos tautodailininkų konferencijos organizavimo ir iki spalio 4 d. pateikti jį Lietuvos kultūros tarybai. Gavus finansavimą, būtų galima sukviesti regiono tautodailininkus į susirinkimą ir išspręsti atskiro regiono tautodailės skyriaus kūrimo klausimą.
J. Latakienė paklausė, ar Mažosios Lietuvos regiono tautodailininkų skyriui meistrai priklausytų pagal gyvenamąją vietą, ar pagal darbus. B. Servienė atsakė, kad prioritetas turėtų būti menininkų darbai.
Nutarta paruošti projektą Lietuvos kultūros tarybai dėl Mažosios Lietuvos tautodailininkų suvažiavimo organizavimo.
Dar vienas posėdyje aptartas klausimas – dėl programos „Tolygi kultūra“ Klaipėdos apskrities 2020 m. prioritetų ir finansavimo. V. Griškevičienė pristatė Klaipėdos regiono kultūros prioritetus ir akcentavo, kad paraiškas dėl finansavimo gali rašyti visos regiono savivaldybėse (išskyrus Klaipėdos miesto) veikiančios ir registruotos įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir t. t. Pagrindinis tikslas – gauti finansavimą įdomioms, darančioms pokyčius bendruomenėse ir stiprinančioms regiono identitetą idėjoms. Ji akcentavo, kad Lietuvos kultūros taryboje nėra nė vieno atstovo iš regionų, ten tik profesionalaus meno atstovai.
D. Urbanavičienė sutiko, kad Kultūros taryboje turi būti regionų atstovų, kurie atstovautų savo sričiai.
V. Griškevičienė iškėlė klausimą, kodėl iš Kultūros fondo 20 milijonų tik 3 mln. Eur atitenka 5 Lietuvos regionams. Jos nuomone, tam nėra jokių argumentų.
Nutarta rengti pasiūlymus Lietuvos kultūros tarybos įstatymo pataisoms: išdėstyti regionų kultūros bendruomenių lūkesčius.
Posėdyje taip pat aptarti Mažosios Lietuvos tarybos narių sąrašo pokyčiai. Aksavera Mikšienė, kurią delegavo Pagėgių savivaldybės kultūros centras, išėjo į pensiją, o Lukas Bakšys, kurį delegavo Jurbarko rajono savivaldybės administracija, pakeitė darbovietę. V. Griškevičienė informavo, kad Mažosios Lietuvos taryboje iš Pagėgių savivaldybės institucijų yra 3 nariai: Giedrė Skipitienė, Rambyno regioninio parko kultūrologė, Ingrida Jokšienė, savivaldybės administracijos vyr. specialistė kultūrai, Liudvika Burzdžiuvienė, M. Jankaus muziejaus direktorė. Jurbarko savivaldybei atstovauja Jurbarko krašto Mažosios Lietuvos kultūros centro direktorius Arvydas Griškus. Nutarta kitame regioninės tarybos posėdyje apsvarstyti Mažosios Lietuvos tarybos narius deleguojančių institucijų sąrašą bei narių skaičių bei pateikti Mažosios Lietuvos tarybos narių sąrašo pakeitimus Etninės kultūros globos tarybai.
EKGT informacija
Sauliaus Sodonio nuotrauka
