Laikotarpis nuo Kalėdų (gruodžio 25 d.) iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) tradiciškai vadinasi tarpušvenčiu. Seniau tarpušventyje buvo gyvas kalėdojimo paprotys, kuris neatskiriamas nuo blukio (specialaus rąstigalio) vilkimo papročio. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą, lyg surinkdami visą blogį. Tokių ceremonijų dalyviai būdavo vadinami kalėdotojais arba blukvilkiais. Buvo tikima, kad piktai dvasiai užtenka pasižiūrėti į žmogaus akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji – blukvilkiai – prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui: blukvilkiai visą laiką dainuodavo, šokdavo, per blukį šokinėdavo, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavo. Po to kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Tikėta, kad sudeginus blukį, bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai. Taip pat tikėta, kad Kalėdų blukis kupinas įkalintų galių, jį sudeginus išvaduojamas gėris, išlaisvinama dieviškoji kūrybos ugnis.

Šis ritualas kasmet kartojamas gruodžio 30 ar 31 dieną Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Visi kviečiami kalėdiniam blukiui atiduoti praėjusių metų nesėkmes ir plačia širdimi nerti į Naujuosius. Tikslesnė informacija - Lietuvos liaudies buities muziejaus svetainėje: www.llbm.lt Nuotrauka iš šios svetainės.