2024 m. naujai sukurtas Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai, vėliavos ir antspaudas. Mažoji Lietuva yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, plytintis šalies vakaruose, Nemuno žemupyje. Regionas apima Kuršių Neriją, Šilutės ir Klaipėdos rajonus, pietinę Tauragės apskrities dalį.

Mažoji Lietuva – turtingas savo istorija ir paveldu regionas, kuris pirmiausia asocijuojasi su raštijos vertybių, tautiškumo, lietuvybės puoselėjimu, savita ir unikalia kultūra, gausia ir turtinga knygų leidyba, taip pat susijęs su knygnešystės fenomenu. Pažymėtina, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra tik mažesnioji buvusios istorinės Mažosios Lietuvos dalis. Didžioji istorinio regiono dalis plyti dabartinėje Karaliaučiaus srityje ir nedidelė dalis priklauso Lenkijai.

Маžosios Lietuvos etnografinio regiono mažojo ir didžiojo herbų, lauko ir reprezentacinės vėliavos projektus sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, inicijavus Etninės kultūros globos tarybai (EKGT), jos padaliniui Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybai  bei regiono savivaldybėms, kurios įpareigojo jas atstovauti Šilutės rajono savivaldybę.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. liepos 8 d. dekretu Nr. 1K-1676 „Dėl Mažosios Lietuvos didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo“, o reprezentacinė ir lauko vėliavos – EKGT nutarimu 2024 m. liepos 11 d. Nr. TN-17 „Dėl Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbinių vėliavų patvirtinimo“.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mažajame herbe pavaizduotas sidabriniame lauke raudonas briedis, priekinėmis kojomis laikantis tokios pačios spalvos ietį, o raudonoje skydo galvoje – sidabrinis šviečiantis švyturys. Mažosios Lietuvos didžiajame herbe vaizduojamas ietį laikantis briedis ir švyturys. Briedis – valdžios ir pasirengimo ginti savo žemę simbolis. Švyturys – iš krašto sklidusios kultūros šviesos, lietuvybės simbolis. Be to, šeši iš septynių Lietuvoje esančių švyturių yra būtent Mažosios Lietuvos etnografinio regiono teritorijoje. Jis tuo pačiu įtvirtina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, simboliką. Herbo skydininkai yra kurėnai – dvistiebės, burinės, plokščiadugnės valtys, naudotos Lietuvos pamaryje (taip pat ir Kuršių Nerijoje). Pamario gyventojams ši vandens transporto priemonė buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kadangi kurėnais būdavo plaukiama žvejoti, jais gabentos prekės, gyvuliai. Kurėnai naudoti ir kaip susisiekimo priemonė. Kurėnai herbe puikiai papildo švyturio ir jūrinės tradicijos simboliką. Didžiojo herbo devizui panaudota lietuvių filosofo, rašytojo, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo Vydūno citata SPINDULYS ESMI BEGALINĖS ŠVIESOS, kuri atspindi ir švyturio skleidžiamą šviesą, švietimą, lietuvybės puoselėjimą, ir lietuvininkų tarmės ypatumus.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono lauko vėliavos pagrindą sudaro trys lygių horizontalių spalvų juostos: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, žemutinė – raudona, o vėliavos viduryje yra mažasis etnografinio Mažosios Lietuvos regiono herbas (vėliavos aukščio ir pločio santykis 3:5). Reprezentacinė vėliava yra baltos spalvos, jos viduryje išsiuvinėtas Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis herbas, vėliavos laisvi kraštai apsiūti aukso spalvos virvele, o prie koto tvirtinamos dvi aukso spalvos virvelės su kutais (vėliavos aukščio ir pločio santykis 5:6).

Naujai sukurta Mažosios Lietuvos etnografinio regiono heraldika pirmą kartą  visuomenei bus pristatyta 2024 m. lapkričio 27 d.  14 val. Šilutės konferencijų centre  (Lietuvininkų g. 4).

Etninės kultūros globos tarybos informacija

2024 m. lapkričio 7 d. vykusiame Lietuvos kaimo turizmo asociacijos sezono uždarymo renginyje Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurso 2024 nugalėtojus ir dalyvius pasveikino ir apdovanojo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.

Konkurso I vietos laimėtoja pripažinta sodyba „Grikucis“ (Dzūkija).

Laimos ir Kosto Mačionių sodyba „Grikucis“ žinoma dėl puikių etnokultūrinių edukacijų. Būriai vaikų (ir ne tik!) čia sužino viską apie grikių auginimą ir panaudojimą: apsilankę rugsėjo arba spalio mėnesį gali pabandyti grikius pjauti pjautuvais, o nuo lapkričio iki balandžio – iškulti juos spragilais ir sumalti senovinėmis girnomis. Sodybos šeimininkai moka sudominti kiekvieną vilnos vėlimu, žvakių liejimu, kiaušinių marginimu. Sodyboje laukia smagūs senoviniai žaidimai, o alkani vaišinami pagal visas dzūkų tradicijas kepamais grikiniais blynais, babkomis ir sausainiais (todėl parinktas toks sodybos pavadinimas!).

Sodyba įsikūrusi Pamerkių kaime, Varėnos rajone.

II vieta – Bilionių sodybai „Gīvenėms“ (Žemaitija). Tai etnoarchitektūrinė sodyba, kurioje gyvenimas pradėjo virti XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje ir per stebuklą išliko iki šiandien. Viskas čia kuria išskirtinę aurą – žiogrių tvora apjuostos sodybos išplanavimas, pastatai, senelis sodas, po trobos langais giles barstantys trys galingi išlakūs ąžuolai, gyvybingi seni medžiai, tradicinės kaimo darželių gėlės, tvenkinys su salelėmis, kitoje kelio pusėje terasomis aukštyn kylantis Bilionių piliakalnis. Sodyboje vyksta jau tradicija tapęs tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“, rengiamos tradicinės šventės. Bilionių  sodyba „Gīvenėms“ yra Camino Lituano (keliauti paruošto šiuolaikinio piligrimų kelio, besidriekiančio per visą Lietuvą ir prisijungiančio prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo) kultūros kelio dalis.

Sodyba įsikūrusi Bilionių kaime, Šilalės rajone.

III vieta – sodybai  „Ėvė“ (Mažoji Lietuva). Tai restauruota XIX amžiaus pabaigos etnografinė sodyba, įsikūrusi lietuviškoje Venecijoje, Minijos kaime. Sodyboje galima artimiau susipažinti su krašto istoriniu, kultūriniu paveldu, linksmai ir naudingai praleisti laisvalaikį dalyvaujant pažintinėse-kūrybinėse edukacijose „Žymės“. Edukacijos skirtos vaikeliams, tėveliams ir jų seneliams. Sodyboje išvysite jau pagamintus kūrinius, kurių atsiradimą įkvėpė autentiška sodybos aplinka. Edukatorius yra dailės mokytojas ekspertas.

Ilgės, Visų šventųjų diena ir Vėlinės simbolizuoja nematomą dvasinį ryšį su mirusiaisiais, mūsų atminimą ir padėką. Ugnies simbolis – degančios žvakės – buvo ir yra svarbi tradicijų dalis, simbolizuojanti ne tik šviesą mirusiųjų keliui, bet ir viltį, kad atminimas išlieka gyvas.

Šios šventės primena, kad kiekvieno žmogaus atminimas yra svarbus ir kad gyvenimas yra trapus.

Aplankę savo artimųjų kapus, aplankykime pilkapius, pagerbkime tyla ir malda Lietuvos savanorių, partizanų, Sausio 13-osios aukų, žmonių, kūrusių ir dirbusių Lietuvos labui, kapus, nepraeikime pro nežinomą, nelankomą kapą.

Tegul mūsų pagarba ir uždegtos žvakelės nušviečia rudens tamsą, primindamos mūsų Tėvynės tradicijas ir istoriją, visus, kuriuos norime atsiminti širdyse.

D. Urbanavičienės nuotrauka

Etninės kultūros globos taryba kaip atsvarą Helovynui skelbia Gerumo, atminties ir bendrystės akciją

Etninės kultūros globos taryba 2024 m. spalio 16 d. kreipėsi į kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos valdžios institucijas, savivaldybių kultūros ir švietimo skyrius, nevyriausybines organizacijas, atkreipdama dėmesį į Lietuvoje senuosius Vėlinių papročius vis labiau užgožiančio šiurpaus Helovyno neigiamą įtaką vaikams ir jaunimui, taip pat į prieštaravimą mūsų šalyje galiojančiam Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui. EKGT siūlo alternatyvą – Gerumo, atminties ir bendrystės akciją artėjant Vėlinėms, į šią akciją kviečia įsitraukti visus, ypač vaikus ir jaunimą.

Helovynas užgožia Vėlines

Helovyno renginiai Lietuvoje nebeapsiriboja vien spalio 31 diena – daug kur jie pradedami rengti nuo spalio vidurio ir vyksta iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė šventinių Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų. Pagal senus papročius Vėlinių laikotarpis apėmė ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį, o ypač spalio pabaigą. Taigi mūsų Vėlinių papročius, grindžiamus pagarba, meile ir padėka protėviams, tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovyno renginiai.

Kaip teigia Taryba savo rašte, tai ypač neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama pabrėžiant būtent demonišką mirties pavidalą. 

Šiais metais vyks 7-oji Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiada. Taryba rugsėjo 26–27 d. kartu su Kauno tautinės kultūros centru surengė nuotolinį seminarą „Pasirengimas 7-ajai Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiadai: kalendorinių papročių ir liaudies kūrybos pažinimas". 2023 m. taip pat vyko seminaras kalendorinių papročių ir liaudies kūrybos temomis.

Kviečiame susipažinti su abiejų seminarų medžiaga >>> 

Visas Lietuvos savivaldybes, taip pat užsienio lietuvių bendruomenes kviečiame aktyviai dalyvauti Olimpiadoje!

Raštas savivaldybėms, išsiųstas 2024 m. birželio mėn. >>>

Informuojame, kad Olimpiados trečias, respublikos etapas numatytas 2025 m. gegužės 2–3 d.

Paveikslėlyje – Vilniaus miesto „Pelėdos“ pradinės mokyklos mokinių sukurta rudens puokštė. J. Sizovienės nuotrauka