Trijų Karalių švente užbaigiamas tarpušventis.  Katalikų bažnyčios liturgijoje ši šventė skirta prisiminti Naujajame Testamente aprašytam įvykiui, kai iš Rytų šalies į Jeruzalę pasveikinti gimusio kūdikėlio Jėzaus atvyko stebuklingos žvaigždės vedami trys išminčiai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Liaudies sąmonėje išminčiai virto karaliais, nusistovėjo saviti papročiai.

Lietuvoje nuo XVI a. žinomas paprotys šios šventės proga žymėti duris trim kryželiais arba pirmosiomis karalių vardų raidėmis – taip siekiama apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių. Daugeliu atvejų Lietuvos kaimuose XIX–XX a. namus šiais simboliais pažymėdavo persirengėliai „trys karaliai“. Jie aplankydavo kiekvienus namus, visus sveikindami giesmėmis, vaišindamiesi ir rinkdami dovanas. Nors šių persirengėlių vaidinimai daugiausia krikščioniško siužeto, tačiau šis paprotys perėmė ir kai kuriuos senesnės kilmės motyvus: pavyzdžiui, užėję į namus „trys karaliai“ duodavo vaikams dovanų ir eidavo su jais ratelius, o Aukštaitijoje „karaliai“ vilkėdavo išverstais kailiniais (kaip būdinga ir kitiems kalendorinių švenčių persirengėliams).

Seniau ši diena dar buvo vadinama Kūčelėmis.

Latvijoje sausio 6-oji iki šiol vadinama Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ji žymi trumpiausių naktų laikotarpio pabaigą, o apie dienos pailgėjimą buvo patogu spręsti pagal Oriono trijų žvaigždžių padėtį po saulėlydžio: trumpiausių dienų vakarais jos teka tiesiai rytuose, o dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.

EKGT informacija

Linkime jaukių švenčių ir gražių akimirkų su artimaisiais!

Etninės kultūros globos taryba 2026 m. paskelbė atmintinais Kanklių metais, papildydama ir prisidėdama prie Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos dėl Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukakties minėjimo.

1906 m. Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis ir 2026 m. minimos 120-osios šio ansamblio įkūrimo metinės.

Mūsų šalyje kanklės nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas Lietuvoje yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys.

Skriaudžiuose įkurtas pirmasis Lietuvos kanklių ansamblis padarė didelę įtaką tautiškumo stiprinimui ir muzikavimo kanklėmis plėtrai, nuo XX a. pradžios kanklės yra laikomos lietuvių kultūros bei Lietuvos nepriklausomybės simboliu ir iki šiol tebenaudojamos taip tautinio identiteto ženklas. Kankliavimo tradicijos tęstinumu rūpinasi įvairios kanklininkų bendruomenės, plečiasi kankliavimo raiška, didėja kanklių gamybos meistrų poreikis, o šios srities puoselėtojai siekia kanklių ir kankliavimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Etninės kultūros globos taryba siūlo Lietuvos Respublikos valstybės institucijoms, savivaldybėms, žiniasklaidos priemonėms, nevyriausybinėms organizacijoms, užsienio lietuvių bendruomenėms aktyviai prisidėti prie atmintinų Kanklių metų įgyvendinimo 2026 metais.

EKGT kartu su savivaldybėmis parengė Kanklių metų įgyvendinimo 2026 metais veiksmų planą. Su planu galima susipažinti Tarybos nutarime Nr. TN-18 „Dėl Kanklių metų įgyvendinimo 2026 metais veiksmų plano patvirtinimo“.

Taryba 2025-12-02 nutarimu Nr. TN-19 patvirtino Kanklių metų ženklą. Taryba kviečia Kanklių ženklą 2026 metais naudoti kuo plačiau: leidiniuose, renginių atributikoje, interneto svetainėse, susirašinėjimo dokumentuose, ant suvenyrų ir t. t. 

Kanklių metų logotipų versijos pateikiamos žemiau:

/media/image/Kankliu-metai-2026_logotipas.png

/media/image/Kankliu-metai-2026_logotipas_JUODAS.png

/media/image/Kankliu-metai-2026_logotipas_BALTAS.png

EKGT informacija

2025 m. gruodžio 1–2 d. Etninės kultūros globos taryba surengė nuotolinius seminarus, skirtus pasaulio lietuvių bendruomenių nariams ir lituanistinių mokyklų mokytojams. Seminaruose buvo nagrinėjamos lietuvių žiemos šventinės tradicijos, taip pat vyko praktiniai užsiėmimai, kuriuos dalyviai galės pritaikyti savo veikloje.

Seminarų metu Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė apžvelgė žiemos kalendorinius papročius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, etnomuzikologė Lijana Šarkaitė-Viluma pristatė žiemos švenčių folklorą. Taip pat skaityti pranešimai apie senąsias dovanojimo tradicijas Lietuvoje ir lietuviško tradicinio šiaudinio sodo rišimą, vyko kūrybinės dirbtuvės.

Etninės kultūros globos taryba taip pat pasiūlė lietuvių liaudies žiemos švenčių laikotarpio dainų rinkinėlį, tinkantį susibūrimams, šventiniams renginiams.

Seminarų vaizdo įrašą ir visą pranešimų medžiagą galima rasti Etninės kultūros globos tarybos svetainės skyrelyje „Globali Lietuva ir tautinė tapatybė“.

EKGT informacija

Etninės kultūros globos taryba parengė raštą, kuriuo dar kartą primena apie turtingą ir savitą lietuvišką advento ir kalėdinių papročių paveldą bei kviečia savivaldybes būti aktyviomis šių tradicijų puoselėtojomis. Taryba pabrėžia, kad lietuviškų žiemos švenčių sklaida padeda formuoti patrauklų Lietuvos įvaizdį ir prisideda prie UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo.

Etninės kultūros globos taryba siūlo organizuojant renginius advento ir kalėdiniu laikotarpiu ypač atkreipti dėmesį į šiuos papročius, kurie galėtų būti sėkmingai tęsiami kūrybiškai pritaikant dabarčiai:

Adventinės vakaronės. Daug kur Lietuvoje advento laikotarpiu buvo būdinga žmonėms rinktis pavakaroti, per tuos susibūrimus sekti pasakas ir įvairias istorijas, dainuoti senąsias dainas (su priedainiais leliumai ir kt.), žaisti žaidimus.

Tradiciniai advento turgūs. Advento laikotarpiu kas savaitę vykdavo turgūs, daugiausia Aukštaitijoje: pirmasis vadinosi šeškaturgiu, antrasis – skaistaturgiu, trečiasis – saldaturgiu. Mažoji Lietuva ir dabar garsėja gruodžio viduryje rengiamu Žąsų turgumi, kurio kilmė siejasi su tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje paskelbta ekonomine programa.

Aplinkos dekoravimas šiaudiniais ir kitais tradiciniais dirbiniais. Šiam žiemos metui būdinga šiaudinių sodų ir kitų dirbinių iš šiaudų rišimo tradicija. Per Kalėdas nuo seno buvo įprasta namuose pakabinti naują šiaudinį sodą, pasipuošti kitais  šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, mediniais paukšteliais, javų pėdais ir visžaliais augalais.

Advento vainikų paprotys. Viena iš Lietuvoje vis labiau plintančių tradicijų, atkeliavusi per Mažąją Lietuvą – adventinių vainikų rišimo ir keturių vainiko žvakelių uždegimo paprotys.

Kalėdų eglutės puošimas tradiciniais dirbiniais. Lietuvoje nuo XIX a. vidurio gyvuoja paprotys puošti Kalėdų eglutę pasižymi tradiciniais papuošimais iš šiaudų, popieriaus ir kt.

Blukio vilkimo ir deginimo paprotys. Kalėdų pradžia pasižymi apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę), kuris sudeginamas simbolizuojant per metus susikaupusio blogio sunaikinimą.

Senio Kalėdos ypatybės. Lietuviškas Senis Kalėda skiriasi nuo Santa Klauso tiek savo išvaizda (vietoj raudonos aprangos – išvirkšti kailiniai, sujuosti juosta ar lininiu rankšluosčiu), tiek savo kalba (pasižyminčia tradicinėmis oracijomis, palinkėjimais), tiek veiksmais (vienas svarbiausių veiksmų – laiminimas beriant grūdus, linkint gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais).

Triukšmingos šokių vakaronės ir kalėdotojų vaikštynės „tarpušvenčiu“. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. („tarpušvenčiu“) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones, taip pat tuo laikotarpiu vykdavo persirengėlių (kalėdotojų) vaikštynės.