Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir  Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Tačiau Dusburgiečio kronika buvo užbaigta tik 1326 m., o išleista tik 1679 m.

Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-uosius metus. 1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu (Livonijos vyskupais, Rygos miestu, Danijos karaliaus vietininku Šiaurės Estijoje bei jo vasalų pasiuntiniais) užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė (lant to Eusteythen unde Sameyten), Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje...“. Šią sutartį patvirtino popiežius, prisakydama visiems jos laikytis. 

Gedimino kanceliarijoje Aukštaitija suvokiama kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių). 1420 metais Aukštaitijos sąvoka vartojama Vytauto laiške, kur paaiškinta jos reikšmė: tai žemė, kuri yra aukščiau nei Žemaičių.

Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai – Utena ir Panevėžys. Utena pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 m., nuo XIV a. buvo administraciniu valsčiaus centru. Šis miestas pasižymi stipria aukštaitiška savimone. Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik 250 metų vėliau (1503 m.), administraciniu centru tapo XVI a. Tačiau būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Panevėžys tapo vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turinčiu regiono centro reikšmę. 2003 metais išleistame Lietuvos etnografinių regionų žemėlapyje Aukštaitijoe sostinės titulas suteikiamas būtent Panevėžiui.

Aukštaitijos herbo ir vėliavos projektai buvo sukurti Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos ir Panevėžio miesto savivaldybės iniciatyva, jų  autorius – Rolandas Rimkūnas. Aukštaitijos herbo ir vėliavos etalonų projektai suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 2006 m. liepos 5 d.

Aukštaitijos regioną galima laikyti Lietuvos valstybingumo lopšiu, todėl Aukštaitijos herbui kurti panaudotas nuo XIV a. Lietuvos senajai heraldikai būdingas raitelio simbolis. Iš įvairių jo variantų pasirinktas Žygimanto Augusto laikų Lietuvos valstybės mažojo antspaudo herbe pavaizduotas raitelio pavidalas, jis Aukštaitijos herbe supaprastintas. Aukštaitijos herbe esančios raudona ir balta (sidabro) spalvos yra svarbiausios senosios Lietuvos heraldikos spalvos, žinomos ne tik valstybės, miestų ir kilmingųjų herbuose, bet ir tautiniuose drabužiuose. Aukštaitijos herbe raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje pavaizduotas ant sidabrinio skydo, kurį iš abiejų pusių laiko du sidabriniai angelai, stovintys ant sidabrinės juostos su raudonos spalvos užrašu „Patriam tuam mundum existima" (liet. „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“). Raudona raitelio spalva reiškia gyvybę, meilę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują, sidabrinė – kilnumą, sąžiningumą ir dorumą, o skydą laikantys angelai – krašto apsaugą.

Aukštaitijos herbas dar nėra patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento. Nuo 2020 metų Aukštaitijos regioninėje etninės kultūros globos taryboje vyksta diskusija dėl kai kurių hergo detalių keitimo. Vyrauja nuomonė, kad dabartinis herbo variantas pernelyg panašus į Panevėžio apskrities, Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono savivaldybės ir Lietuvos Respublikos herbus, o Auštaitijos herbe pagrindinis simbolis turėtų būti  baltas žirgas. 

Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai – čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas – Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės, šiaurėje pereinančios į Mūšos–Nemunėlio lygumą, dar toliau – į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje – palatvėje – atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio–Biržų krašte. Vakarų Aukštaitijos (esančios Vidurio Lietuvoje) kraštovaizdį paįvairina Žaliosios ir Biržų girios, kiti miškai ir giraitės.

Seniausieji krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose – aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjusi baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Ūkiniai trobesiai buvo statomi rėžio gilumoje, kartais ir kitapus gatvės. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai – aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius, kur atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių – dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje – ir mūrinių statinių. Prieškarinėje Lietuvos Respublikoje įvykdžius žemės reformą, dauguma senųjų gatvinių kaimų išsiskirstė, susikūrė daugybė naujų vienkiemių.

Pagal tarmių klasifikaciją beveik visa Aukštaitija priklauso rytų aukštaičių patarmei. Ji dar skirstoma į anykštėnų (Anykščiai, Adomynė, Balninkai, Lyduokiai, Panemunėlis, Svėdasai, Žemaitkiemis), kupiškėnų (Kupiškis, Palėvenė, Pandėlys, Papilys, Skapiškis, Subačius), panevėžiškių (Panevėžys, Biržai, Joniškėlis, Karsakiškis, Kavarskas, Krekenava, Linkuva, Miežiškiai, Nemunėlio Radviliškis, Pasvalys, Pašvitinys, Pušalotas, Raguva, Ramygala, Saločiai, Siesikai, Smilgiai, Šeduva, Traupis, Vabalninkas, Vaškai, Vidiškiai, Žeimelis), širvintiškių (Širvintos, Gelvonai, Giedraičiai, Musninkai, Ukmergė), uteniškių (Utena, Alanta, Daugailiai, Debeikiai, Dusetos, Inturkė, Kriaunos, Kuktiškės, Molėtai, Obeliai, Rokiškis, Salakas, Užpaliai, Zarasai), vilniškių (Adutiškis, Daugėliškis, Dysna, Dotenėnai, Dūkštas, Ignalina, Kaltanėnai, Linkmenys, Mielagėnai, Palūšė, Rimšė, Švenčionėliai, Švenčionys, Tverečius).

Vakarinei Aukštaitijos daliai būdingos vakarų aukštaičių patarmės – šiauliškių (Jonava, Joniškis, Pašušvys, Rudiškiai, Skaistgirys, Šakyna, Šaukotas, Žagarė) ir kauniškių (Kaišiadorys, Vilkija).

Aukštaitija garsi sutartinėmis – savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis (iš kurių kai kurios buvo šokamos ir žaidžiamos) bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. Nuostata Aukštaitiją laikyti vokalinio daugiabalsiškumo židiniu Lietuvoje yra neatsitiktinė – iki pat XX a. pradžios Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo senasis polifoninis stilius – sutartinės ir joms artima instrumentinė muzika. (Sutartinės pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Kasmet vis kitame mieste rengiamos Aukštaitijos regiono sutartinių šventės „Sutarjėla“).

Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų – žičkų – geometriniais ornamentais. Ypač puošnios aukštaičių liemenės, kurias siuvo iš brangių pramoninių audinių – brokato, šilko, aksomo, rečiau – iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais. Moterys juosėjo pintinėmis ir rinktinėmis, vyrai – pintinėmis ir vytinėmis juostomis.

Aukštaitija garsėja blynais. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies – tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas – rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Po skerstuvių kepami kraujiniai blynai – į ruginę tešlą įplakama kraujo.

Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai – tai miltinės tešlos kukuliai su įdaru. Mėgsta aukštaičiai ir kakorus (makorus), kurie kiekvienam Aukštaitijos pakraštyje vis kitokie, bet pagrindas – virtos ir sutrintos bulvės bei miltai. Prie šių ir kitų patiekalų aukštaičiai patiekia daugybę dažinių – taukinį, kruopinį, bulvinį, kopūstinį, burokinį, kiaušininį, miltinį.

Šiauriniai aukštaičiai pasižymi ilgametėmis miežinio salyklinio alaus gaminimo ir vartojimo tradicijomis, per Sekminių sambūrius rengtais sudėtinio alaus pobūviais.

Aukštaitija išsiskiria unikaliais Sekminių papročiais: pavyzdžiui, Ignalinos r. Meironių kaime dar gyvuoja paprotys per Sekmines plukdyti vainikais papuoštas karves į ežero salą ganytis. Savitumu pasižymi ir vidurvasario kupolinių tradicijos, ilgiausiai išlikusios regiono pietrytinėje dalyje.

Parengta remiantis:

• Lietuvos heraldikos komisijos informacija
• Lietuvos etnografiniai regionai. 2016. V. Jocys (sud.) Kaunas, Terra Publica.

Plačiau apie Aukštaitiją:

Dokumentinis filmas „Aukštaitija" (rež. Janina Lapinskaitė, 2018)