Tai paskutinis sekmadienis prieš Velykas. Seniausias Verbų sekmadienio paprotys, paplitęs visoje Lietuvoje – plakimas arba mušimas kadagio šakele, vadinama verba. Pagal senus tikėjimus, plakant žmogų žaliuojančia šakele, jam suteikiama augimo jėga, sveikata, apsauga nuo ligų ir kitos stiprybės. Kas anksčiau Verbų sekmadienį atsikelia, plaka verba miegančius sakydamas: „Verba plaka, ne aš plaku, ar žadi velykaitį (margutį)?“. Plakama tol, kol gaunamas pažadas duoti margutį. Verbų sekmadienį kiekvienas šeimos narys turi būti paplaktas verba, kad būtų sveikas visus metus. Tikėta, kad jei jauni išplaka jaunus, tai šie bus gražūs, o jei senas išplaka seną – bus laimingi.

Verbų sekmadienį žmonės nešdavosi į bažnyčią verbas, kurias pasiruošdavo iš anksto. Į verbų puokštę dėdavo kadagių, kitų žieminių žalumynų šakelių, išsprogusių karklo šakelių (taikydavo, kad būtų daugiau „katinėlių“ – pumpurų). Bažnyčioje pašventintoms verboms priskiriama maginė apsauginė prasmė, jos laikytos turinčios gydomąją galią. Grįžę iš bažnyčios pašventinta verba kirsdavo nebuvusiems bažnyčioje per galvą sakydami: „Liga lauk, sveikata į vidų!“. Taip pat šventinta verba suduodavo vaikams, kad šie geriau augtų, būtų visus metus paklusnūs tėvams. Parsineštos šventintos verbos buvo sukaišiojamos pastogėse, kad saugotų namus nuo audrų ir piktųjų dvasių. Verbomis pavasarį smilkydavo išgenamus gyvulius, parūkydavo ligonio kambarį, pasmilkydavo trobesius, kad audrai ateinant neįtrenktų perkūnas. Verbas saugodavo visus metus iki kitų Verbinių.

Ji prasideda jau nuo Verbų sekmadienio. Didžiosios savaitės sudedamoji dalis – Didysis pasninkas, trunkantis nuo Didžiojo trečiadienio iki Velykų išvakarių. Kai kurios dienos šioje savaitėje ypač svarbios.

Didysis ketvirtadienis (Čystasis ketvirtadienis, Žaliasis ketvirtadienis, Vėlių Velykos). Nuo seno žinoma, kad Didysis ketvirtadienis – tai didžiojo pavasarinio apsišvarinimo diena, dėl to šis ketvirtadienis ir vadinamas Čystuoju (švariuoju). Tą dieną žmonės užsiima didžiuoju metiniu tvarkymu, kruopščiai išvalo ne tik namus, bet ir kiemus, tvartus, sodus. Būta papročio pakurti pirtį, kurioje maudydavosi tekant saulei. Tą dieną, anot senolių, vanduo įgyja daug gydomųjų galių. Taip pat nusiprausdavo ar net išsimaudydavo tekančiame į saulę upelyje – tuomet sveikatos užteks visiems metams. Ketvirtadienis vadintas ir Žaliuoju, nes tuomet žmonės eidavo į miškus ir laukus parsinešti žalumynų, kuriais per Velykas puošė namus ir vaišių stalą. Dar vienas šios dienos pavadinimas Vėlių Velykos (Vėlių Velykėlės) siejasi su tuo, kad buvo lankomi kapai paliekant mirusiems kaip auką kiaušinių ir kitų vaišių. Kapus lankydavo kartu su vaikais, jiems parodydavo senelių ir protėvių kapus, juos sutvarkydavo. Kai kuriais duomenimis, Vėlių Velykėlės tęsdavosi 3 dienas – nuo ketvirtadienio iki šeštadienio. Bažnyčia Didįjį ketvirtadienį mini kaip Paskutinės vakarienės dieną, todėl nuo šios dienos iki pat šeštadienio nutyla net bažnyčių vargonai, skambinama tik tarškučiais.

Šventėje persipina krikščioniški motyvai (švenčiamas Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų po nukryžiavimo) ir senesni pavasarinio gamtos atgimimo šventės motyvai. Pagal krikščionišką tradiciją ryte vyksta apeigos bažnyčioje, einama aplink ją minint Kristaus kančių kelią, giedamos giesmės, tačiau likę papročiai (kiaušinių marginimas, daužymas ir ritinėjimas, lalautojų vaikštynės, laistymasis vandeniu, supimasis ir kt.) yra kilę iš senesnių papročių.

Velykų pavadinimo kilmė aiškinama dvejopai: vieni tyrinėtojai jį kildina iš ukrainietiško ir baltarusiško šventės pavadinimo Velykdenʹ (lietuviškai reiškia „Didžioji diena“), kiti – iš žodžio „vėlės“ (tikėta, kad atėjus pavasariui vėlės atsikelia iš žemės, kol pirmasis perkūnas jas sugrąžina į kapus).

Šią šventę taip pat galima laikyti viena iš svarbiausių tradiciniame pavasario kalendoriuje. Žemdirbio kalendoriuje per Jurgines pirmą kartą į lauką išgenami gyvuliai, prasideda pirmieji pavasario darbai laukuose. XVI a. šaltiniai šią šventę sieja su aukojimais pavasario dievybėms Pergrubijui ir Ganikliui. Ilgainiui šventė priskirta šv. Jurgiui – gyvulių, ypač arklių, globėjui. Simonas Daukantas rašė, kad ši šventė senovėje vadinta Jore. Su šiuo pavadinimu susijusi žodžio jorėti reikšmė – augti, plisti, žaliuoti, o jorė aiškinama kaip pavasario žaluma.

Iki pat XX a. vidurio šios šventės metu buvo atliekama daug apeiginių veiksmų. Išgindami po žiemos pirmą kartą į laukus gyvulių bandą, ją apeidavo apeiginiu būdu: dažniausiai eidavo tris kartus, laikydami rankose apeiginius atributus (žvakę, lėkštę su kiaušiniais, šventintas žoles, verbas), aprūkydami gyvulius žolėmis, suduodami jiems triskart verba. Taip pat žmonės lankydavo javus eidami ratu aplink laukus: daugiausia 3 kartus (kai kur ir 12 kartų), nešdami apeiginę reikšmę turinčius daiktus – duonos kepaliukus, žvakes, kiaušinius, o apėję lauką vieną kepaliuką užkasdavo į žemę (prašydami dievų gero derliaus ir gyvulių apsaugos nuo žvėrių ar ligų), kitą kepaliuką padalindavo visiems šeimos nariams ir suvalgydavo. Rytų Aukštaitijoje per Jurgines apeidami laukus dar ir voliodavosi po rugių lauką šaukdami: „Augink dieve! Augink dieve!“. Aplankę laukus ir gyvulius, žmonės vaišindavosi gamtoje, ritinėdavo margučius, supdavosi sūpuoklėmis. Moterys ir merginos per Jurgines šaukdavo pavasarį garsiai dainuodamos dainas, kurių tekstuose dažnai minimas Joris („Jorja, šalta rasa“, „Jori, šildyk žemį“, „Jurja, geras vakaras“ ir kt.), taip pat kitas garsiu balsu dainuojamas dainas (pvz., „Oi ly-lia-lia, kalnas kalnalis“), nes jomis tikėtasi prišaukti pavasarinę gyvybę.

Tai kilnojama šventė, švenčiama 50-tą dieną po Velykų (tarp gegužės 11 ir birželio 12 d.), visada sekmadienį. Krikščioniškoje tradicijoje tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Šventės ištakos siejamos su ikikrikščioniškais laikais švęsta pavasario ir žalumynų švente – tokią Sekminių paskirtį liudija daugybė iki pat XX a. vidurio išlikusių tikėjimų ir papročių, skirtų augmenijos ir naminių gyvulių ritualiniam apsaugojimui.

Kupolių pavadinimas susijęs su kupėjimu (vešėjimu), aukščiausia augalijos suklestėjimo būsena. Senieji šaltiniai rodo, kad seniau kupolių laikas reiškė ne vienadienę šventę, bet ilgesnį laikotarpį, kuriam priklausė ne tik Rasos šventė (Joninės), bet ir savaite vėliau švenčiamos Petrinės, taip pat Sekminių metas. Rytų Aukštaitijoje kupolia arba kupinėmis buvo vadinama jaunimo gegužinė rugių lauke Sekminių antrąją dieną, tuo metu buvo dainuojamos kupolinės dainos, o dzūkai kupolinėmis dienomis vadino laiką nuo Joninių iki Petrinių. XVI a. M. Stryjkowskis tvirtino, kad lietuviai kupalą šventę ilgą laiką, o ypač gegužės 25 dieną ir birželio 25 dieną. Matyt, kupolių periodas apėmė laikotarpį nuo Sekminių iki Petrinių – maždaug nuo gegužės antrosios pusės iki birželio pabaigos.

Kupolių laikotarpio kulminacija – vasaros saulėgrįža, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, vadinama Joninėmis (Šv. Jono diena), taip pat Rasos švente. Lietuvoje nuo seno buvo įprasta tuomet švęsti visą naktį: žmonės tikėjo, kad jei šventinę naktį nemiegos, visus metus bus sveiki ir laimingi. 

Pagal senuosius papročius Žolinė yra žalumos, didžiausio suvešėjimo ir derliaus brandos šventė, skirta Žemynai, o pagal krikščionybę – tai Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Dzūkijoje prigijo šventės pavadinimas Kopūstinė. Tikėjimai ir papročiai rodo, kad ši šventė susijusi su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra. Šia proga susirinkdavo visi giminės, kaimynai pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, nes „kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“.

Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles ir vaistažoles, iškepdavo duonos iš naujojo derliaus, o ūkininkai padarydavo alaus, giros. Kai kur per Žolinę susirinkusi prie stalo visa šeima vaišindavosi 12 patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą. Pagerbiant protėvius, vaišių likučiai atiduodami elgetoms.

Būdingas šios dienos paprotys – neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, daržovių. Pašventintas daržoves valgydavo visa šeimyna, jas padalydavo su pašaru gyvuliams tikėdami, kad taip apsisaugos nuo ligų. Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti savo išaugintų daržovių ir kitų augalų (pvz., dzūkės įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą). Parsinešus pašventinta puokštė laikoma pagarbiai, sudžiovinama ir užkišama namuose už šventųjų paveikslo. Sudžiūvusia puokšte smilkydavo užėjus perkūnijai, susirgus žmogui ar gyvuliui, taip pat nuo maro, bado, gaisro ir kitų negandų. Taip pat geriama per Žolinę surinktų žolynų arbata. Šios žolelės būdavo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų jo sielą į kitą pasaulį.

Rudens lygiadienis dabar siejamas su Baltų vienybės diena, švenčiama rugsėjo 22-ąją. Ši šventė įtvirtinta bendru Lietuvos ir Latvijos Seimų nutarimu siekiant pažymėti baltų genčių vienybę Saulės mūšyje 1236 m., kai buvo nugalėtas Kalavijuočių ordinas. Ta proga Lietuvoje, Latvijoje ir kitose baltų žemėse kasmet rengiama Baltų vienybės ugnies sąšauka: ant piliakalnių ir kitose baltų genčių istoriją įprasminančiose vietose uždegama ugnis, prisimenant seną būdą pranešti kitiems apie gresiantį pavojų ar kitą svarbią žinią, kviečiant susivienyti. Daug kur Lietuvoje prigijo tradicija šventei sukurti įvairias šiaudines ar nendrines figūras su baltų ženklais, o ypač šiaudinę ožio skulptūrą, kurią sudeginant simbolizuojama senovinė auka už gerą derlių.

Rudens lygiadienis nuo seno susijęs su rugsėjo 29 dieną švenčiamomis Dagotuvėmis, arba Dagos švente, kuri krikščionių bažnyčios buvo pavadinta Šv. Mykolo diena (Mažojoje Lietuvoje prigijo  Mikelio šventės pavadinimas). Rugsėjo pabaigoje jau būna sudygę žiemkenčiai, tad, matyt, tai ir nulėmė Dagotuvių (Dagos) šventės pavadinimą. Pagal senuosius šaltinius per šią šventę kaip padėka dievams buvo aukojamas ožys ir rengiamos bendruomeninės vaišės. Istorikas J. Dlugošas rašė, kad ta šventė buvo kaip rudeniniai sambariai (sambarvės). Šventės prasmę tyrinėjusio A. J. Greimo manymu, Dagotuvės buvo viena iš svarbesnių kalendorinių švenčių, į kurią suburiama visa žmonių bendruomenė ir aukojant ožį sukviečiami pagrindiniai dievai, o ypač tikimasi Velino (požemio, šalčio ir tamsybių valdovo) pagalbos, kad jis globotų jau sudygusius grūdus ir padėtų iškentėti visus išbandymus per šaltą žiemą.