Etninės kultūros globos taryba 2024 m. gruodžio 3 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetą dėl pritarimo 2026 m. paskelbti atmintinais Kanklių metais. Rašte pagrindžiama, kodėl yra svarbu 2026 m. paminėti kaip atmintinus Kanklių metus:

„Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT, Taryba) 2024 m. spalio 10 d. posėdyje svarstė siūlymą 2026-uosius paskelbti atmintinais Kanklių metais atsižvelgiant į Skriaudžių kanklių ansamblio 120-mečio sukaktį 2026 m. – tai būtų tinkama proga atkreipti visuomenės dėmesį į kankles kaip vieną lietuviškosios tapatybės ženklų. Suprasdama, kad Lietuvos Respublikos Seimas  savo nutarimu jau patvirtino atmintinų metų 2026-aisiais sąrašą ir į jį būtų sunku įterpti atmintinus Kanklių metus, Taryba nusprendė savo nutarimu patvirtinti atmintinus Kanklių metus 2026-aisiais metais ir prašo Seimo Kultūros komitetą pritarti šiam nutarimui – panašiai EKGT nutarimu, pritariant Seimo Kultūros komitetui, buvo patvirtinti atmintini Lietuvių liaudies dainų metai 2025-aisiais.

Mūsų šalyje kanklės nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, įvairūs skirtinguose etnografiniuose regionuose paplitę kanklių tipai ir kankliavimo būdai pasižymi giliomis tradicijomis. Nuo XX a. pradžios kanklės įgavo lietuvių kultūros bei Lietuvos nepriklausomybės simbolinę reikšmę – tuomet paplito tradicija kankles kaip lietuvybės simbolį turėti savo namuose, kanklininko vaizdinys tapo dažnas vaizduojamojoje dailėje, skulptūroje ir literatūros kūriniuose, o pačių kanklių atvaizdas iki šiol tebenaudojamas taip tautinio identiteto ženklas. 1906 m. Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis, kuriam atsirasti daug įtakos turėjo ne tik Prano Puskunigio švietėjiška veikla, bet ir tautinio sąmoningumo pakilimo nuotaikos, „lietuviškuose vakaruose“ vis dažniau pasirodantys kanklininkai ar jų būreliai. Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrimas žymi didžiulį pokytį lietuviško kankliavimo istorijoje – iki tol kanklės buvo priskiriamos vien kaimo tradicijai, o nuo 1906 metų pradėta jas vertinti kaip tautinį instrumentą, kankliavimo tradicija išplito ir į miestus.

Šiomis dienomis Lietuvoje kanklių tradicija yra labai gyvybinga ir aktuali: pastaruoju metu kanklių prestižas vis labiau kyla visuomenėje, kanklių tradicijos tęstinumą užtikrina įvairios kanklininkų bendruomenės, daugėja norinčiųjų išmokti jomis skambinti, plečiasi kankliavimo raiška – kanklių muzika vis dažniau skamba ne tik koncertuose, bet ir įvairiomis kitomis progomis (asmeninių, šeimos švenčių metu, atmintinių dienų minėjimuose, šalies kultūrinio savitumo pristatymuose užsienyje ir kt.).

Remdamiesi tuo, kad 2026 metais sukanka 120 metų nuo Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrimo, žyminčio kanklių kaip tautinę lietuvių tapatybę simbolizuojančio muzikos instrumento proveržį, siekdami aktualizuoti kanklių reikšmę Lietuvai bei tęsti kankliavimo tradicijas visuomenėje, prašome Seimo Kultūros komiteto pritarti EKGT sprendimui 2026-uosius metus paskelbti atmintinais Kanklių metais.“

Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. gruodžio 19 d. priėmė rezoliuciją Nr. XV-97 „Dėl 2026 metais minimų Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių“.

Šioje rezoliucijoje Seimas, atsižvelgdamas į istorinės, politinės, sociokultūrinės atminties išsaugojimo svarbą, papildo ir patikslina atmintinų 2026 metais minimų Lietuvos valstybei svarbių įvykių, asmenybių sukakčių ir kitų atmintinų datų sąrašą, kuriame įtraukta kanklių tradicijai Lietuvoje labai svarbi sukaktis – 1906 m. Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis ir 2026 m. minimos 120-osios šio ansamblio įkūrimo metinės.

Lietuvos Respublikos Seimas šia rezoliucija siūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei sudaryti tarpžinybines komisijas 2026 metais minimų sukakčių minėjimo programoms parengti, į šias komisijas įtraukti Lietuvos Respublikos valstybės institucijas, savivaldybes, bendruomenes, visuomenines organizacijas, asociacijas ir piliečius.

Rezoliucijos nuoroda:

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/5ef57202be1111ef940bca4d136e126f?jfwid=c81qwnicf

EKGT informacija

Nuotraukoje – „Tramtatulio“ laureatės groja suvalkietiškomis kanklėmis

Šv. Kalėdos – tai metas, kai susiburiame prie vieno stalo, prisimename mūsų tradicijas ir dalijamės šiluma su artimaisiais. Tebūna šie metai pripildyti ramybės, tikėjimo ir bendrystės dvasios. Tegul Kūčių vakarienė įkvepia mus saugoti ir puoselėti mūsų kultūros lobyną, o žvakės liepsnelė primena apie šviesą, kurią kiekvienas galime skleisti pasauliui.

Linkime, kad Kalėdų stebuklas paliestų kiekvieną širdį, kad prasmingi darbai ir vienybė lydėtų mūsų tautą per visus ateinančius metus.

Su šilčiausiais linkėjimais

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė

ETNINĖS KULTŪROS GLOBOS TARYBA KREIPIASI DĖL LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ PUOSELĖJIMO ADVENTO IR KALĖDINIU LAIKOTARPIU

Etninės kultūros globos taryba savivaldybių kultūros ir švietimo skyriams išsiuntė raštą, kuriame raginama puoselėti lietuviškas tradicijas advento ir kalėdiniu laikotarpiu.

Jame atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva pasižymi ypač turtingomis ir išskirtinėmis kalendorinių švenčių tradicijomis. Jų puoselėjimą ir sklaidą Lietuvoje globoja valstybė, įtvirtindama tam tikras teisines nuostatas. Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybė skatina ir remia kalendorinių švenčių gaivinimą bei populiarinimą. Šiemet patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo 4 straipsnis nurodo, kad vienas iš kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo principų yra savitumo principas, todėl „sprendimai priimami siekiant išsaugoti ir puoselėti unikalius Lietuvos nacionalinės kultūros aspektus“. Lietuva įsipareigojo puoselėti savo kalendorinių švenčių tradicijas ir tarptautiniu lygiu, ratifikuodama UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją.

Žiemos metas išsiskiria ypač gausiais senaisiais lietuviškais papročiais. 

Etninės kultūros globos taryba siūlo organizuojant renginius advento–Kalėdų laikotarpiu atkreipti ypatingą dėmesį į šiuos papročius  – jie galėtų būti sėkmingai tęsiami, kūrybiškai pritaikant dabarčiai:

Adventinės vakaronės. Daug kur Lietuvoje advento laikotarpiu buvo būdinga žmonėms rinktis pavakaroti, per tuos susibūrimus dainuoti senąsias dainas (su priedainiais leliumai ir kt.), žaisti žaidimus, sekti pasakas ir įvairias istorijas, taip pat dirbti įvairius darbus.

Tradiciniai advento turgūs. Advento laikotarpiu kas savaitę būdavo rengiami turgūs, daugiausia Aukštaitijoje: pirmasis – šeškaturgis, antrasis – skaistaturgis, trečiasis – saldaturgis; Mažoji Lietuva garsėja gruodžio viduryje rengiamu Žąsų turgumi.

Advento vainikų paprotys. Viena iš Lietuvoje vis labiau plintančių tradicijų, atkeliavusi per Mažąją Lietuvą – adventinių vainikų rišimo ir keturių vainiko žvakelių uždegimo paprotys.

Aplinkos dekoravimas šiaudiniais ir kitais tradiciniais dirbiniais. Šiam žiemos metui būdinga šiaudinių sodų ir kitų dirbinių iš šiaudų rišimo tradicija (tradiciniai lietuviški šiaudiniai sodai, kaip žinia, įtraukti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą). Per Kalėdas nuo seno buvo įprasta namuose pakabinti naują šiaudinį sodą, pasipuošti kitais  šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, mediniais paukšteliais, javų pėdais ir visžaliais augalais.

Kalėdų eglutės puošimas tradiciniais dirbiniais. Lietuvoje nuo XIX a. vidurio prigijęs paprotys puošti Kalėdų eglutę pasižymi tradiciniais papuošimais iš šiaudų, popieriaus ir kt.

Blukio vilkimo ir deginimo paprotys. Kalėdų pradžia pasižymi apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę), kuris sudeginamas simbolizuojant per metus susikaupusio blogio sunaikinimą.

Senio Kalėdos ypatybės. Lietuviškas Senis Kalėda skiriasi nuo Santa Klauso tiek savo išvaizda (vietoj raudonos aprangos – išvirkšti kailiniai, sujuosti juosta ar lininiu rankšluosčiu), tiek savo kalba (pasižyminčia tradicinėmis oracijomis ir palinkėjimais), tiek veiksmais (vienas svarbiausių veiksmų – laiminimas beriant grūdus, linkint gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais).

Triukšmingos šokių vakaronės ir kalėdotojų vaikštynės tarpušvenčiu. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. (tarpušvenčiu) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones, taip pat persirengėlių (kalėdotojų) vaikštynes.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastaruoju metu Lietuvoje per adventą vis labiau populiarinama iš Švedijos kilusi Šv. Liucijos diena (gruodžio 13 d.) nėra būdinga lietuviškiems papročiams, nes yra susijusi su senuoju Julijaus kalendoriumi, kuris prasilenkia su lietuviškų kalendorinių papročių ypatumais. 

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vis labiau įsitvirtina angliškos kalėdinės dainos, nors galime didžiuotis itin gausiu lietuviškų kalėdinių dainų repertuaru – visų pirma lietuvių liaudies advento–Kalėdų dainomis, yra nemažai gražių lietuviškų autorinių dainų Kalėdų tema. Šiuo kalendoriniu laikotarpiu per renginius galima panaudoti lietuviškų advento–Kalėdų dainų įrašus (pavyzdžiui, galima panaudoti Etninės kultūros globos tarybos paskelbtą virtualų advento ir Kalėdų dainų rinkinėlį

 ar „YouTube“ platformoje sukurtą grojaraštį „Advento ir Kalėdų folkloras/postfolkloras“).

Lietuviškos dainos ir papročiai ypač svarbūs ugdant jaunąją kartą, yra labiau suprantami mažiems vaikams, kurių gausu šventiniuose kalėdinio laikotarpio renginiuose. Kalėdiniu laikotarpiu į Lietuvą sugrįžta daug lietuvių iš užsienio, neretai labai išsiilgusių savo lietuviškų tradicijų, tačiau savo Tėvynėje jie dažnai randa tokią pat kultūrą, kaip ir svetur.

Lietuviškų tradicijų puoselėjimas labai svarbus kuriant Lietuvos įvaizdį, suteikia jam patrauklumo ir įvairesnių spalvų. Savitų lietuviškų kalendorinių švenčių sklaida gali sustiprinti turistų trauką į mūsų šalį, o tai teikia ir ekonominę naudą.

Etninės kultūros globos taryba siūlo Lietuvos savivaldybėms paieškoti galimybių, kaip puoselėti lietuvybę ir lietuviškas tradicijas (ar bent jų atspindžius) advento ir kalėdinio laikotarpio renginiuose – kuriant šventines dekoracijas, panaudojant lietuviškas advento-Kalėdų dainas, žaidimus ir tradicinius šokius, rengiant bendruomenines vakarones, persirengėlių vaikštynes, populiarinant lietuvišką Senį Kalėdą bei kitus papročius.

Taip pat labai svarbu perteikti lietuviškų tradicijų tęstinumą jaunajai kartai, todėl  savivaldybių prašoma persiųsti šias rekomendacijas savo švietimo įstaigoms. 

2024 m. naujai sukurtas Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai, vėliavos ir antspaudas. Mažoji Lietuva yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, plytintis šalies vakaruose, Nemuno žemupyje. Regionas apima Kuršių Neriją, Šilutės ir Klaipėdos rajonus, pietinę Tauragės apskrities dalį.

Mažoji Lietuva – turtingas savo istorija ir paveldu regionas, kuris pirmiausia asocijuojasi su raštijos vertybių, tautiškumo, lietuvybės puoselėjimu, savita ir unikalia kultūra, gausia ir turtinga knygų leidyba, taip pat susijęs su knygnešystės fenomenu. Pažymėtina, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra tik mažesnioji buvusios istorinės Mažosios Lietuvos dalis. Didžioji istorinio regiono dalis plyti dabartinėje Karaliaučiaus srityje ir nedidelė dalis priklauso Lenkijai.

Маžosios Lietuvos etnografinio regiono mažojo ir didžiojo herbų, lauko ir reprezentacinės vėliavos projektus sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, inicijavus Etninės kultūros globos tarybai (EKGT), jos padaliniui Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybai  bei regiono savivaldybėms, kurios įpareigojo jas atstovauti Šilutės rajono savivaldybę.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. liepos 8 d. dekretu Nr. 1K-1676 „Dėl Mažosios Lietuvos didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo“, o reprezentacinė ir lauko vėliavos – EKGT nutarimu 2024 m. liepos 11 d. Nr. TN-17 „Dėl Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbinių vėliavų patvirtinimo“.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mažajame herbe pavaizduotas sidabriniame lauke raudonas briedis, priekinėmis kojomis laikantis tokios pačios spalvos ietį, o raudonoje skydo galvoje – sidabrinis šviečiantis švyturys. Mažosios Lietuvos didžiajame herbe vaizduojamas ietį laikantis briedis ir švyturys. Briedis – valdžios ir pasirengimo ginti savo žemę simbolis. Švyturys – iš krašto sklidusios kultūros šviesos, lietuvybės simbolis. Be to, šeši iš septynių Lietuvoje esančių švyturių yra būtent Mažosios Lietuvos etnografinio regiono teritorijoje. Jis tuo pačiu įtvirtina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, simboliką. Herbo skydininkai yra kurėnai – dvistiebės, burinės, plokščiadugnės valtys, naudotos Lietuvos pamaryje (taip pat ir Kuršių Nerijoje). Pamario gyventojams ši vandens transporto priemonė buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kadangi kurėnais būdavo plaukiama žvejoti, jais gabentos prekės, gyvuliai. Kurėnai naudoti ir kaip susisiekimo priemonė. Kurėnai herbe puikiai papildo švyturio ir jūrinės tradicijos simboliką. Didžiojo herbo devizui panaudota lietuvių filosofo, rašytojo, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo Vydūno citata SPINDULYS ESMI BEGALINĖS ŠVIESOS, kuri atspindi ir švyturio skleidžiamą šviesą, švietimą, lietuvybės puoselėjimą, ir lietuvininkų tarmės ypatumus.

Mažosios Lietuvos etnografinio regiono lauko vėliavos pagrindą sudaro trys lygių horizontalių spalvų juostos: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, žemutinė – raudona, o vėliavos viduryje yra mažasis etnografinio Mažosios Lietuvos regiono herbas (vėliavos aukščio ir pločio santykis 3:5). Reprezentacinė vėliava yra baltos spalvos, jos viduryje išsiuvinėtas Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis herbas, vėliavos laisvi kraštai apsiūti aukso spalvos virvele, o prie koto tvirtinamos dvi aukso spalvos virvelės su kutais (vėliavos aukščio ir pločio santykis 5:6).

Naujai sukurta Mažosios Lietuvos etnografinio regiono heraldika pirmą kartą  visuomenei bus pristatyta 2024 m. lapkričio 27 d.  14 val. Šilutės konferencijų centre  (Lietuvininkų g. 4).

Etninės kultūros globos tarybos informacija

Etninės kultūros globos taryba palaiko Ukrainą, besikaunančią už savo ir mūsų visų laisvę. Smerkiame Rusijos agresiją ir neteisėtą Rusijos įsiveržimą į Ukrainos teritoriją.

Ukrainos žmonės, visa širdimi ir mintimis esame su Jumis!

Padėkime Ukrainai, suteikdami finansinę paramą: https://www.blue-yellow.lt/lt/