Dzūkijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo dzūkų tarminės ypatybės dzūkuoti, t. y. tarti „c“ ir „dz“ vietoj „t“ ir „d“. Tačiau Dzūkija turi ir kitą savo krašto vardą – Dainava, kuris yra siejamas su vėlyvajame geležies amžiuje dešiniajame Nemune krante ir Merkio baseine gyvenusia jotvingiams priklausiusia dainavių gentimi. "Terra Deynowe" (Dainavos žemė) pirmą kartą paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams.  Dainavos pavadinimą XX a. ypač išpopuliarino Vincas Mickevičius-Krėvė.

Dabartine Dzūkijos sostine tituluojamas Alytus. Tačiau nuo seniausių laikų Dzūkijoje svarbus ekonominis, kultūrinis, teritoriją administruojantis ir organizuojantis centras buvo ir Merkinė. Trakų vaivadijai priklausė Alytaus ir Merkinės vėliavos, pagal kurias skirstėsi šių apylinkių bajorai karo atveju. Alytaus vaidmenį padidino XVI a. įkurta Alytaus ekonomija, taip pat 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavieto teismai. Nuo XIX a. politiškai, ekonomiškai, administraciškai ir kultūriškai pradėjo dominuoti Alytus, vėliau susiformavo mažesnieji Dzūkijos centrai – Varėna ir Lazdijai.

Dzūkijos (Dainavos) etnografinio regiono mažojo ir didžiojo herbų bei vėliavų projektai buvo sukurti šio regiono visuomenininkų iniciatyva, autorius – Arvydas Každailis. Šiuos projektus LHK suderino 2003 m. vasario 25 d. posėdyje. Tačiau sukurti projektai dar nėra patobulinti pagal LHK nustatytas Herbų, herbinių vėliavų, herbinių antspaudų ir herbinių ženklų kūrimo taisykles (priimtas LHK sprendimu 2022 m. gegužės 13 d. Nr. 3D-18), herbų etalonai nėra patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, o vėliavų nėra patvirtinusi EKGT. 

2003 m. sukurtame Dzūkijos (Dainavos) mažojo herbo projekte ant mėlyno herbinio skydo pavaizduotas sidabrinis šarvuotas karys, dešinėje rankoje laikantis auksinę alebardą ant sidabrinio koto, o kaire ranka atsirėmęs į sidabrinį skydą su paauksuota galva ir papėde. Didžiojo herbo projekte aprašytąjį mažąjį herbą iš abiejų pusių laiko dvi atgal atsigręžusios sidabrinės lūšys su auksiniais nagais ir liežuviais, stovinčios užpakalinėmis kojomis ant sijos, ant kurios pakabintas sidabrinis kaspinas su mėlynų raidžių užrašu EX GENTE BELLICOSISSIMA POPULUS LABORIOSUS (liet. „Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės“).

Dailininkas Arvydas Každailis 2003 m. sukūrė ir du vėliavos variantus: vienas yra kaip lauko vėliava – mėlynos spalvos audeklas, kurio centre yra mažasis Dzūkijos (Dainavos) herbas, o kitas variantas yra reprezentacinė vėliava – baltos spalvos audeklas, kurio trys laisvi kraštai apsiūti aukso virvele, o vėliavos centre išsiuvinėtas didysis Dzūkijos (Dainavos) herbas.

Ledynmetis paliko žinomuosius Dzūkijos smėlynus ir kalvynų ežerus, kurių virtinė nusidriekia nuo Lazdijų ir Veisiejų (pro didžiuosius Dusios ir Metelių ežerus, pro Daugų ežeryną) iki Trakų. Piečiau žymiausios dzūkų upės Merkio smėlingoje lygumoje stūkso didžiosios Dzūkijos girios, kurios tęsiasi nuo Kapčiamiesčio pro Druskininkus ir Marcinkonis, Varėną ir Rūdninkus iki Vilniaus, o už jo stūkso Nemenčinės ir Pabradės miškai. Grybingieji pušynai, vaizdingieji kerpšiliai tarp Ūlos ir Katros upių apsupa garsųjį Čepkelių raistą – žmonių nepakeistos gamtos karaliją. Paupių smėlynuose kūrėsi seniausieji Lietuvos gyventojai, vėliau aukštumėlėse buvo įrengti piliakalniai, nuo Liškiavos ir Merkinės iki Punios ant aukštų Nemuno krantų rikiavosi pilių virtinė. Į regiono teritoriją patenka Trakai ir Vilnius, kurie žymėjo Lietuvos valstybės ištakas, juose pastatytos pirmosios svarbiausios Lietuvos mūrinės pilys. Medininkų aukštumose iškyla aukščiausios Lietuvos viršūnės – Aukštojo ir Juozapinės kalnai.

Regiono lygumose vyravusios smėlingos dirvos lėmė skurdesnį tenykščių žemdirbių gyvenimą, jų sodybų ir trobesių kuklumą. Giriose gyvenę šiliniai dzūkai statė nedidelius ūkinius pastatėlius negausiam derliui ir gyvuliams laikyti. Nuošaliuose miškuose ir paraisčiuose naujakuriai sodybas statėsi patogesnėse vietose, greta jų grupėmis kūrėsi giminaičiai ir palikuonys (pavyzdžiui, taip susikūrė Musteikos kaimas). Apsigyvenę derlingesnėse žemėse žmonės baudžiavos metais buvo suvaryti į gatvinius rėžinius kaimus, kurių virtinės išliko Valkininkų ir Dieveniškių apylinkėse. Gatviniuose kaimuose arčiau kelio būdavo statoma pirkia ir svirnas, sodinamas gėlių darželis, daug kur stovėjo dailūs mediniai kryžiai, toliau nuo kelio – tvartai ir daržinėlės. Greta daugumos standartinių gatvinių kaimų pasitaikydavo ir kitaip suformuotų gyvenviečių. Švendubrės kaimas prie Druskininkų garsėjo savo dydžiu ir gyvenimo ankštumu – tame pačiame sodybiniame rėžyje savo pastatėlius statydavo vis nauji žentai ir marčios, nedideliuose kiemuose būdavo po kelias šeimininkes. Kitur gatvinių kaimų sodybinius rėžius pasidalydavo įpėdiniai, vis siauresniuose ploteliuose statydavę savo trobesius, neretai tapdavusius vienu jungtiniu ilgu statiniu iš kelių dalių. Kaimas būdavo itin tankiai užstatytas mediniais trobesiais su šiaudiniais stogais, dėl to jį neretai nusiaubdavo gaisrai. Daug senoviškų kaimų ir trobesių išliko po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos užimtame Vilniaus krašte, nes jame nevyko žemės reforma kaip kitose Lietuvos dalyse. Derlingesniuose plotuose šiauriau Merkio būta daugiau pasiturinčių ūkininkų namų ir svirnų, išpuoštų įvairiais mediniais drožiniais. Dar turtingesnes sodybas, panašias į suvalkiečių, statėsi užnemunės dzūkai.

Etninės kultūros globos taryba. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra.  Vilnius, 2008.

Kaimo statyba. Dzūkija. Dzūkijos etnoarchitektūros pavyzdžių katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. Vilnius, 2012. 

Pagal tarmių klasifikaciją didžioji Dzūkijos dalis priskiriama pietų aukštaičių patarmei (Alytus, Aukštadvaris, Druskininkai, Duomenys, Eišiškės, Kabeliai, Kaniava, Leipalingis, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Nemunaitis, Palomenė, Rudamina, Rudnia, Simnas, Valkininkai, Varėna, Veisiejai, Vievis). Nedidelė pereinamoji teritorija į Suvalkiją priskiriama vakarų aukštaičių kauniškių patarmei (Jieznas, Prienai, Birštonas, Punia), o rytinė Dzūkijos dalis – rytų aukštaičių vilniškių patarmei (Dieveniškės, Maišiagala, Nemenčinė, Pabradė).

Dzūkija – tautosakos tyrinėtojams ypač dėkingas kraštas. Dzūkų kaimuose iki pat XX a. vidurio dar buvo išlikęs senasis valstietiškas gyvenimo būdas, pagrįstas natūralia cikliška laiko tėkme. Čia ilgiau nei kitur tebebuvo švenčiamos įvairios kalendorinės šventės, iškilmingomis apeigomis palydimi žemės ūkio darbai, tebesilaikoma senųjų vestuvinių, laidojimo ir kitų papročių. Visa tai buvo darniai susipynę su dainomis – būtina visų švenčių ir apeigų dalimi. Senosios dzūkų vienbalsės dainos tebegyvos ir šių dienų kaimo dainininkų atmintyje. Žemdirbių bendruomenei tai ne paprastos dainos, dainuojamos bet kada, bet kur ir bet kaip, bet giesmės, turėjusios sakralinę paskirtį, pasižymėjusios savitu atlikimu. Kalendorinių giesmių melodijos – tai savotiški muzikiniai simboliai, daugelį amžių žymėję metų laikotarpius arba konkrečias metų šventes. Daugelis kalendorinių švenčių turi tik joms būdingas melodijas, intonacines bei ritmo formules. Pastarosios dažnai išreikštos refrenu, būdingu konkrečiai šventei: kalėda, leliumai, jurja, to to to, ralia rolia ir kt.

Dzūkės ypač ilgai vilkėjo tradiciniais drabužiais. Jie XIX a. pasižymėjo margumu. Prie dažniausiai languotų sijonų derinamos margos prijuostės, kurių Dzūkijoje buvo ypač didelė įvairovė – vienos šviesios ar tamsios languotos, dryžuotos, apačioje puoštos kaišytais ornamentais, kitos sudryžuotos skersiniais spalvingais dimučių ruoželiais, dar kitų languose žėri po visą audeklo plotą išmėtytos žvaigždutės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dzūkės ryšėjo kitokiomis prijuostėmis – tamsaus dugno, apačioje siuvinėtomis ryškiaspalvėmis gėlėmis.

Prastos ir lengvos pietinės Lietuvos žemės lėmė, kad Dzūkijoje labiausiai paplitusi javinė kultūra – grikiai. Dzūkės didžiuojasi savo grikinių miltų pyragais – babkomis. Populiarus valgis – grikių buzelė (smulkiai sumalti grikiniai miltai, įplakti į rūgusį pieną). Iš apeiginių valgių ilgiau negu kituose Lietuvos kraštuose išlaikytas paprotys kepti bulvių ir grikių tešlos pailgas, batono dydžio bandeles su kanapių ar aguonų įdaru – šaltanosius.

Šiame regione dar ir šiandien galima pamatyti itin senovišką bitininkavimo būdą prižiūrint bites pušų drevėse. Kopti medžio kamienu naudojamas išmoningas virvių ir medinių kablių įtaisas, vadinamas geiniu. Čia ilgiausiai Lietuvoje praktikuoti archajiniai žvejybos, medžioklės būdai.

Dzūkijoje ilgiausiai išsilaikė stiprios bendruomeniškumo apraiškos: pavyzdžiui, darbų talkos, verpimo ir plunksnų plėšymo vakaronės su dainomis ir žaidimais, velykinio lalavimo papročiai, bendrõs kaimo pirties lankymas, saviti gimdyvės ir jaunamartės pirties papročiai. Dar XX a. antrojoje pusėje čia buvo populiaru bendrai ganyti viso kaimo gyvulius, bendrai tartis kaimo bendruomenės reikalais.

Dar ir šiandien nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose, tęsiant senovines tradicijas, per Vėlines kapinėse užkuriami laužai. Kaimo žmonės prie ugnies prisimena pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Dzūkijoje iki šių dienų išliko senas mirusiųjų apraudojimo paprotys. Rauda daugelio žmonių vis dar suvokiama kaip būtina mirusiojo palydėjimo anapus priemonė. Geros raudotojos, gebančios gražiais žodžiais apgarbstyti velionį, kaimo bendruomenėje vertinamos ir gerbiamos.

Parengta remiantis:

• Lietuvos heraldikos komisijos informacija
• Lietuvos etnografiniai regionai. 2016. V. Jocys (sud.) Kaunas, Terra Publica.

Apie Dzūkiją (Dainavą) plačiau:

• Dokumentinis filmas „Dzūkija" (Režisierė Asta Giraitytė, 2017)