Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličio–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae.

Dabartinė Žemaitijos sostinė – Telšiai. Istoriniai Žemaičių žemės centrai – Medininkai (dabartiniai Varniai), Kražiai, Raseiniai.

Žemaitijos herbas buvo atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, jo autorius – Algis Kliševičius. Buvo remtasi senąja Žemaitijos heraldika, gyvavusia nuo XVI a. iki 1795 m., kurioje beveik visada buvo vaizduojama raudoname skyde juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos remiasi legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija: su meška siejama viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių ir Žemaitijoje įsikūrusių giminių, vadinta Ursinais (lot. ursus – meška).

Mažojo Žemaitijos herbo etalono projektas ir pirmasis didžiojo Žemaitijos herbo projektas buvo suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 1994 m. liepos 21 d., o antrasis didžiojo Žemaitijos herbo etalono projektas buvo suderintas 1999 m. liepos 22 d.

Mažasis Žemaitijos herbas yra herbinis skydas, kurio raudoname lauke pavaizduota juoda meška su sidabrine (balta) grandine ant kaklo (tokios pat spalvos jos dantys ir nagai), stovinti ant užpakalinių kojų. Pirmasis didžiojo Žemaitijos herbo etalono projekto variantas susideda iš aprašyto mažojo herbo ir ant jo uždėtos heraldinės kunigaikščių aprangai būdingos raudonos karūnos su sidabriniu vainiku. Antrasis didžiojo Žemaitijos herbo etalono projekto variantas papildytas skydininkais: herbinį skydą su meškos atvaizdu ir skydo viršuje esančia karūna iš kairės pusės prilaiko sidabrinis karys, o iš dešinės pusės – sidabrinė deivė, kita  ranka atsirėmusi į inkarą; abu skydininkai stovi ant sidabrinio kaspino su raudonai įrašytu lotynišku užrašu "Patria una" (liet. „Tėvynė viena“). Herbo skydą laikantis karys simbolizuoja karingumą, narsumą ir meilę Tėvynei, o inkarą laikanti deivė yra vilties simbolis.

Legendomis apipintos Žemaitijos dalys – kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė – ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis.

Vaizdingiausi regiono plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai (Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti) jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai – išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.

Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiški numai su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėliai – nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Šioje regiono dalyje gyvenę žmonės ilgai išlaikė asmenines laisves ir senovinius papročius.

Pagal tarmių klasifikaciją Žemaitijoje išsiskiria šiaurės žemaičių (dounininkų) ir pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės, rytiniame pakraštyje, pereinant į Aukštaitijos teritoriją – vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė (Šiauliai, Ariogala, Baisogala, Girkalnis, Kalnujai, Šiluva), pietiniame pakraštyje prie Nemuno – vakarų aukštaičių kauniškių patarmė (Jurbarkas, Veliuona).

Žemaitijos dainuojamoji tradicija nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija). Vis dėlto pagal melodijų stilistinį bendrumą Žemaitija lenkia kitus regionus. Nedaug Žemaičiuose išliko apeiginę paskirtį turinčių arba glaudžiai susijusių su tam tikrais darbo procesais dainų. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį „Valioj“, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nuskamba per laukus. Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū...“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija – per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų muzikos intarpais. Kartais Kalnai giedami ir per gavėnią.

Jau XIX a. aprašymuose nurodoma, kad žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų sodriu spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais (ne vien pilko milo).

Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių – įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis – raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje – baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su raudonų žičkų įaudimais galuose. Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu – su „ragiukais“ (mazgu surištais kampučiais virš kaktos). Baltų medvilninių skarelių priešingus kampus siuvinėjo kiauraraščiu skirtingais ornamentais. Be to, ant galvos, pečių ar kaklo nešiojo įvairiais būdais užgobtas mažas vienspalves ar languotas naminio audimo skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro ar medvilnės skaras.

Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Apie Skuodą norėdami pasiteirauti, ar jau po pusryčių, klausdavo: „Ar jau po košės?“ Niekur daugiau Lietuvoje neaptiksime tiek daug košės pavadinimų: marškonė, pusmarškonė, šilkinė, pusšilkinė, pusiauėdinė, kruštinė.

Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas – kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas – kanapinis pienas, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens. Kanapių rasalas – į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais. Patyrusios žemaičių šeimininkės iš kanapių moka išvirti netgi košę.

Itin linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes: persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję prosenovinius laikus menančių toteminių paukščių ir žvėrių (meškos, vilko, gervės, ožio) kaukes, jie lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą – visų žiemos sunkumų simbolį. Per Užgavėnes jie būtinai daug kartų valgo – kad metai būtų turtingi.

Žemaičiai augindavo daug linų. Tradiciniai jų apdorojimo būdai jaujose išlaikė labai senoviškus papročius. Ypač savitas naktimis vykdavęs žemaičių linamynis, pilnas jaunimo linksmybių, išbandymų ir žaidimų, į kuriuos įsitraukdavo ir persirengėliai. Viena iš įdomiausių linamynio apeigų, pasižyminti mitologine prasme – kuršio nešimas (linamynio darbuose atsiliekantiems kaimynams buvo gabenama pamėklė kuršis).

Parengta remiantis:

• Lietuvos heraldikos komisijos informacija
• Lietuvos etnografiniai regionai. 2016. V. Jocys (sud.) Kaunas, Terra Publica.

Plačiau apie Žemaitiją:

Dokumentinis filmas „Žemaitija" (rež. Asta Giraitytė, 2019)