Liaudis vasario 2-ąją dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas galvoja, kad tai turėtų sietis su žodžiu „grabas“ (karstas), tačiau šios dienos pavadinimas yra kildinamas iš gudiško žodžio „gromnica“, paraidžiui tai būtų perkūninė. Dėl to Grabnyčios seniau vadintos Perkūno diena.
Nuo Grabnyčių jau pakvimpa pavasariu. Liaudyje sakoma, kad per Grabnyčias vėžė jau kreiva, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo lašus nuo stogo varveklių. Tą dieną spėdavo būsimus orus. Per Grabnyčias žmonės šventindavo bažnyčioje žvakes ir parsinešę į namus jas saugodavo. Šios žvakės būdavo naudojamos prie sergančio (ypač atvežus kunigą), prie mirštančio ligonio, didelės audros metu, vaikui ar kūdikiui neramiai miegant, sapnuojant baisius sapnus. Buvo tikima, kad tokios šventintos žvakės apsaugo ne tik nuo piktųjų dvasių, bet ir nuo gamtos nelaimių.
Vasario 5-ąją dieną lietuviai pagerbdavo ugnies deivę Gabiją ir kasdienę duoną. Žemaitijoje ilgai gyvavo paprotys pelenais užžeriant vakare žarijas arba rytmetį įkuriant ugnį sukalbėti maldelę: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“. Atėjus į Lietuvą krikščionybei, dievaitės Gabijos mitinės funkcijos buvo perleistos šv. Agotai, pradėta bažnyčioje šventinti juodos ruginės duonos riekeles arba net visą kepaliuką. Tikėta, kad šv. Agotos duona yra veiksminga apsaugos priemonė nuo ugnies, blogos akies, sužeidimo kare ir kitokio blogio. Lietuvoje XX a. ji dar buvo saugoma kiekvienuose namuose ir plačiai naudojama liaudies medicinoje bei ūkyje.