Kūčios – viena iš seniausių švenčių pagal Saulės kalendorių, žyminti saulėgrįžą. Tai išskirtinė lietuviams šventė, kurią švenčia nedaug kitų tautų (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, sentikiai). Kūčios pavadinimas siejamas su mirusiųjų garbei skirtu patiekalu kūčia, pagamintu iš įvairių grūdų, pupų, žirnių ir medaus, pagardintu aguonomis, riešutais (kartais pridedama ir džiovintų spanguolių, obuolių).
Buvo tikima, kad elgesys per Kūčias turės poveikį visiems metams, o tai rodo, jog Kūčios buvo siejamos su nauja metų pradžia. Stengiamasi iki Kūčių atiduoti skolas, susitaikyti, kad naują slenkstį būtų galima peržengti ramia sąžine.
Namų puošimas Kūčioms ir Kalėdoms. Kūčioms iš šiaudų surišdavo naują sodą (dar vadinamą liktoriumi, voru, dangumi, rojumi), kad jis visus metus saugotų nuo piktų dvasių, atneštų į namus darną, sėkmę, sotumą ir šviesą – dėl to prie sodo prikabindavo šiaudinius paukštelius, saulės ir augalų simbolius kaip pavasario pranašus (2023 m. ši lietuviška sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą). Taip pat namuose pakabindavo kitus papuošimus: žvaigždes, paukštelius, padarytus iš šiaudų ar medžio. Pastatydavo kambario kampe tris kartus perrištą javų pėdą, kad būtų gausus būsimų metų derlius ir skalsa. Namus papuošdavo ir visžaliais augalais – eglių, pušų, kadagių šakomis. Stengėsi, kad būtų kuo šviesiau – uždegdavo daugiau žibintų, žvakių ar balanų, židinyje kūrendavo beržinę pintį ar kelmą.