Daugumoje Europos kalbų mėnvardžiai (mėnesių pavadinimai) yra lotynų kilmės. Lietuviškieji mėnvardžiai yra saviti, susiję su:

• augmenija (birželis, liepa),
• paukščiais (balandis, gegužė, kovas),
• gamtos reiškiniais (gruodis, lapkritis, sausis, vasaris),
• žemės ūkio darbais (rugpjūtis, rugsėjis, spalis).

Dabartinė daugumos mėnvardžių vartosena Lietuvoje nusistovėjo XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus nuotraukoje – Genovaitės Jacėnaitės kompozicija „Senovės baltų kalendorius“

Rudens pabaigos bei artėjančios žiemos laukimo metas pažymimas Šv. Martyno diena, kuri švenčiama lapkričio 11 dieną. XVI–XVII a. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, Šv. Martyno diena buvo galutinis įvairių mokesčių mokėjimo terminas, tą dieną buvo atsiskaitoma su samdiniais, taip pat ir su viso kaimo samdiniais – kalviu ir skerdžiumi (jiems atsilygindavo bendrai supildami grūdų ir sudėdami kitų produktų). Piemenims tai reiškė ganiavos pabaigą, nes nuo Šv. Martyno gyvuliai sugenami į tvartus.

Lapkričio 12 dieną buvo švenčiama ir Ožio diena, laikyta žiemos šauktuvėmis. Ožio dieną piemenėliai linksmindavosi ir burdavo, norėdami greičiau sulaukti sniego. Kad greičiau pasnigtų, piemenys išsirinkdavo gražiausią ir balčiausią ožką ar ožį, jį papuošdavo (kai kur net uždėdavo karūną), pavaišindavo kopūstais ir morkomis, o paskui tris kartus ožį apvesdavo pasauliui aplink beržą. Apeigos metu piemenys taukšėdavo šermukšnio ar kadagio lazdomis, dainuodavo linksmas daineles, šokdavo, užsilipę ant aukštesnės vietos (apversto kubilo, kelmo) sakydavo prakalbas.

Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Žemaitijoje per Šv. Martyną valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo, koks bus žiemą oras. Kai kur ir merginos per šią šventę užsiimdavo būrimais: išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo, kad naktį susapnuotų jaunikį.

Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo per visas svarbiausias metines šventes, tačiau labiausiai – rudenį, baigiant rudens darbus. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Tikėta, kad būtent per mirusiųjų minėjimo šventes vėlės priartėja ir dalyvauja apeigose, todėl tuomet siekiama išreikšti artimą ir pagarbų ryšį su protėviais.

Mirusiųjų minėjimo šventė Lietuvoje buvo vadinama ne tik Vėlinėmis. Senuosiuose šaltiniuose ji vadinama Ilgėmis, o Rytų Lietuvoje – ir Dziedų (Dziadų) vardu. Ilgių šventės papročiai susiję ne tik su mirusiųjų pagerbimu, bet ir su darbų užbaigimo apeigomis, kurių metu buvo atliekami būrimai siekiant gero kitų metų derliaus. Tikėta, kad būtent protėviai ir anapusinio pasaulio jėgos padeda užtikrinti gamtos vaisingumą ir skalsą. 

Advento laikotarpio papročiai Lietuvoje pasižymi labai archajiškais požymiais, nors pats jo pavadinimas (lot. adventus – atėjimas, pradžia) siejamas su krikščionybe – Jėzaus Kristaus gimimo laukimu.

Advento trukmė. Dabar adventas prasideda nuo Šv. Andriejaus dienos ir baigiasi prieš Kalėdas, taigi advento trukmė svyruoja nuo 22 iki 27 dienų. Tačiau iš krikščionybės istorijos žinome, kad iki IV a. vidurio advento laikotarpis buvo ilgesnis – truko apie 7 savaites (kaip ir gavėnia).

Advento pradžią žymi Šv. Andriejaus diena – artimiausias lapkričio 30 dienai sekmadienis. Šią dieną atliekami įvairūs ateities spėjimai ir burtai, panašūs į Kūčių spėjimus. 

Kai kuriuose šaltiniuose apie lietuviškas kalendorines šventes rašoma, kad viduržiemis buvo švenčiamas tuomet, kai po Naujųjų metų pasirodydavo jaunas mėnulis, tačiau ilgainiui Pusiaužiemio data nusistovėjo – sausio 25-oji. Tai savotiškas perėjimo iš žiemos į pavasarį lūžio taškas, gamtos atbudimo pradžia (diena tuomet pailgėja 1 valanda palyginti su saulėgrįža). Šią dieną nuo senų laikų buvo pranašaujama, kokia bus kita žiemos pusė, ar pavasaris bus ankstyvas. Tuo tikslu reikia stebėti barsuką miške, ar jis išlenda iš savo urvo ir kaip elgiasi: jei išlenda saulėtą dieną ir pamatęs savo šešėlį išsigąsta, eina atgal į guolį, apsiverčia ant kito šono ir užmiega – pavasaris bus vėlyvas; jei oras apniukęs, barsukas išlenda iš urvo ir pripėduoja – tuomet kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.

Liaudiškoje lietuvių tradicijoje ši diena dar vadinta Kirmėlių diena, nes tikėta, kad tą dieną trumpam iš žiemos miego pabunda gyvatės ir žalčiai. Per pusiaužiemį žmonės žadindavo gyvybę: papurtydavo sode obelis, kad būtų derlingesnės, pastuksendavo į avilius žadindami bites.

Liaudis vasario 2-ąją dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas galvoja, kad tai turėtų sietis su žodžiu „grabas“ (karstas), tačiau šios dienos pavadinimas yra kildinamas iš gudiško žodžio „gromnica“, paraidžiui tai būtų perkūninė. Dėl to Grabnyčios seniau vadintos Perkūno diena.

Nuo Grabnyčių jau pakvimpa pavasariu. Liaudyje sakoma, kad per Grabnyčias vėžė jau kreiva, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo lašus nuo stogo varveklių. Tą dieną spėdavo būsimus orus. Per Grabnyčias žmonės šventindavo bažnyčioje žvakes ir parsinešę į namus jas saugodavo. Šios žvakės būdavo naudojamos prie sergančio (ypač atvežus kunigą), prie mirštančio ligonio, didelės audros metu, vaikui ar kūdikiui neramiai miegant, sapnuojant baisius sapnus. Buvo tikima, kad tokios šventintos žvakės apsaugo ne tik nuo piktųjų dvasių, bet ir nuo gamtos nelaimių.

Vasario 5-ąją dieną lietuviai pagerbdavo ugnies deivę Gabiją ir kasdienę duoną. Žemaitijoje ilgai gyvavo paprotys pelenais užžeriant vakare žarijas arba rytmetį įkuriant ugnį sukalbėti maldelę: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“. Atėjus į Lietuvą krikščionybei, dievaitės Gabijos mitinės funkcijos buvo perleistos šv. Agotai, pradėta bažnyčioje šventinti juodos ruginės duonos riekeles arba net visą kepaliuką. Tikėta, kad šv. Agotos duona yra veiksminga apsaugos priemonė nuo ugnies, blogos akies, sužeidimo kare ir kitokio blogio. Lietuvoje XX a. ji dar buvo saugoma kiekvienuose namuose ir plačiai naudojama liaudies medicinoje bei ūkyje.

Užgavėnių papročiai Lietuvoje

Užgavėnės – tai kilnojama, 47-tą dieną (visada antradienį) prieš Velykas švenčiama šventė. Seniau Užgavėnes žmonės Lietuvoje švęsdavo net 3–5 dienas: pradėdavo švęsti dar nuo ketvirtadienio, o vėliau įsitvirtino šventimas nuo šeštadienio, sekmadienio. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis – nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė atsigauna iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo dar vadinamos Ragučio švente.

Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario (panašaus pobūdžio šventės nuo senų laikų žinomos visoje Europoje). Šventė kupina linksmybių ir triukšmo. Visoje Lietuvoje žinoma tradicija šios šventės metu daug valgyti (ypač mėsos patiekalų), naikinti pamėklę, atlikti įvairius maginius veiksmus tikintis užtikrinti ūkinę sėkmę, spėti ateitį dėl vedybų, oro ir kitų dalykų. Ši šventė nėra susijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko). 

Lietuvos etnografijos muziejaus nuotrauka iš Užgavėnių

Per gavėnią, kuri prasidėdavo po Užgavėnių ir tęsdavosi iki Velykų, žmonės dar praėjusiame šimtmetyje daug dienų sausai pasninkaudavo – ypač trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Tuomet nebuvo galima valgyti mėsos, pieno, kiaušinių ir kitokių geresnių valgių. Valgydavo tik žuvį, silkes ir šiaip ką nors be mėsos ir pieno. Septynias savaites tokius pasninkus išlaikyti būdavo nelengva, nes visgi buvo dirbami darbai, kuriems reikėjo nemažai jėgų (pvz., vežamos ir kapojamos malkos).

Per gavėnią, kaip ir per adventą, katalikų Bažnyčia draudė piršlybas, vestuves, šokius ir kitas linksmybes (tokių draudimų nebuvo tik Mažojoje Lietuvoje, kurioje vyravo protestantizmas). Tačiau nepaisant draudimų, Dzūkijoje ir kai kur Aukštaitijoje visgi būta papročio per gavėnią rengti panašius kaip per adventą suėjimus ir vakarojimus, kurių metu jaunimas žaisdavo tradicinius adventinius žaidimus („Ievaro tiltą“, „Katiną“  ir kt.).

Į gavėnios laikotarpį įsiterpia su parskrendančiais paukščiais susietos dienos, nors kai kurios gali pasitaikyti ir po Velykų.

Vieversio diena (Šv. Motiejus) – vasario 24-oji.  Vieversys dar vadinamas cyruliu, jis pirmasis pasirodo laukuose. Tą dieną suaugusieji vaikus ragindavo dukart apibėgti apie trobą, paskui iki galulaukės ir vėl namo, kad visus metus būtų greiti kaip vyturiai. Merginos sniegu triskart gerai nusiprausdavo, kad išlaikytų veido skaistumą net per vasaros kaitrą. Vieversio dieną būta draudimų: tuomet vengta sijoti miltus (kad pasėlių vasarą neužpultų amarai), merginoms šukuoti plaukus (kad vištos vasarą neiškapstytų darželių). Iki šios dienos reikėdavo spėti suverpti visas vilnas.

Kovų (kovarnių, špokų) diena (Šv. Kazimieras) – kovo 4-oji. Tuo laiku į Lietuvą parskrenda kovarniai, vis labiau ryškėja pavasario požymiai. Tą dieną ūkininkai nors trumpam praverdavo tvartų duris, norėdami pradžiuginti galvijus saule ir pirmais pavasario garsais. Daugelyje vietovių rengiami atlaidai Šv. Kazimiero garbei, po pamaldų vyksta mugės. Vilniaus krašte nuo XVII a. pradžios istoriškai susiformavo Kaziuko mugė, pasižyminti triukšmingomis kostiuminėmis eisenomis ir kitomis tradicijomis, tarp kurių bene ryškiausia – prekyba savitomis šiam kraštui būdingomis puošniomis verbomis, kurias žmonės įsigydavo, kad galėtų pasididžiuoti savo verba Verbų sekmadienį. Visoje Lietuvoje buvo mada iš mugės vaikams ir kitiems namiškiams parnešti „muginukais“ vadinamų lauktuvių, o jauni vyrai savo merginoms pirkdavo „širdelę“ – širdies pavidalo meduolį arba pyragaitį.

Šventėje persipina krikščioniški motyvai (švenčiamas Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų po nukryžiavimo) ir senesni pavasarinio gamtos atgimimo šventės motyvai. Pagal krikščionišką tradiciją ryte vyksta apeigos bažnyčioje, einama aplink ją minint Kristaus kančių kelią, giedamos giesmės, tačiau likę papročiai (kiaušinių marginimas, daužymas ir ritinėjimas, lalautojų vaikštynės, laistymasis vandeniu, supimasis ir kt.) yra kilę iš senesnių papročių.

Velykų pavadinimo kilmė aiškinama dvejopai: vieni tyrinėtojai jį kildina iš ukrainietiško ir baltarusiško šventės pavadinimo Velykdenʹ (lietuviškai reiškia „Didžioji diena“), kiti – iš žodžio „vėlės“ (tikėta, kad atėjus pavasariui vėlės atsikelia iš žemės, kol pirmasis perkūnas jas sugrąžina į kapus).

Nuotraukoje – Skirmantės Pilsudskienės skutinėti margučiai

Tai kilnojama šventė, švenčiama 50-tą dieną po Velykų (tarp gegužės 11 ir birželio 12 d.), visada sekmadienį. Krikščioniškoje tradicijoje tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Šventės ištakos siejamos su ikikrikščioniškais laikais švęsta pavasario ir žalumynų švente – tokią Sekminių paskirtį liudija daugybė iki pat XX a. vidurio išlikusių tikėjimų ir papročių, skirtų augmenijos ir naminių gyvulių ritualiniam apsaugojimui.

Kupolių pavadinimas susijęs su kupėjimu (vešėjimu), aukščiausia augalijos suklestėjimo būsena. Senieji šaltiniai rodo, kad seniau kupolių laikas reiškė ne vienadienę šventę, bet ilgesnį laikotarpį, kuriam priklausė ne tik Rasos šventė (Joninės), bet ir savaite vėliau švenčiamos Petrinės, taip pat Sekminių metas. Rytų Aukštaitijoje kupolia arba kupinėmis buvo vadinama jaunimo gegužinė rugių lauke Sekminių antrąją dieną, tuo metu buvo dainuojamos kupolinės dainos, o dzūkai kupolinėmis dienomis vadino laiką nuo Joninių iki Petrinių. XVI a. M. Stryjkowskis tvirtino, kad lietuviai kupalą šventę ilgą laiką, o ypač gegužės 25 dieną ir birželio 25 dieną. Matyt, kupolių periodas apėmė laikotarpį nuo Sekminių iki Petrinių – maždaug nuo gegužės antrosios pusės iki birželio pabaigos.

Kupolių laikotarpio kulminacija – vasaros saulėgrįža, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, vadinama Joninėmis (Šv. Jono diena), taip pat Rasos švente. Lietuvoje nuo seno buvo įprasta tuomet švęsti visą naktį: žmonės tikėjo, kad jei šventinę naktį nemiegos, visus metus bus sveiki ir laimingi. 

V. Voverio nuotraukoje – Rasų šventės akimirka